BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įdomioji giminės vardų statistika

Jokūbas (iš hebr. kalbos reiškia „laikantis kulną“) – Izaoko sūnus, pasakojama Šventame Rašte, taip buvo pavadintas todėl, kad gimė iškart po dvynio brolio Ezavo, laikydamas jį už kulno.

Net Biblijoje giminės istoriją pasakojama tokiu būdu, kuris tinka kiekvienai šeimai aprašyti: tas ir tas, sūnus tokio ir tokio.

Giminės genealogija prasideda, kai tik gimsta vaikas, kuris gavęs vardą nutiesia tiltą į savo šeimos istoriją. Taigi, vardas savyje slepia daug svarbios tiesioginės informacijos - apie tėvus, kartu galimai suteikia papildomų žinių: apie jo egzistavimo laike, erdvėje ir konkrečioje istorinėje plotmėje.

Giminingas ryšys – kas tai?

Genealogijos slenksčiai

Bet koks gyvenimo įvykis turi du svarbius aspektus - vietą ir laiką.

Ne tik gimimas ir mirtis, bet ir šauktinių sąrašai, asmeninės pareigybių bylos, klausimai dėl teistumo, medicininiai įrašai, namų knygos ar kredito istorijos, visi faktai turi laiko ir vietos įrašų istoriją.

1. Vietos paieškoms svarbu - atkreipti dėmesį į vietovardžių įrašus: upių, ežerų, kelių, miškų, bei aprašytų atstumo nuo žinomų punktų, didesnių centrų, nes bet kokia žymė gali būti surandama žemėlapiuose, žinynuose

Jei žinome tik mažo kaimelio ar vienkiemio pavadinimą, kuris seniai išsitrynė iš esamų žemėlapių, sunku rasti jo buvimo vietą. Norint nustatyti jo tikslią lokaciją (lot. locus - vieta), buvusį valsčių ir net dekanatą, kuriame norėtumėte pradėti giminių paiešką, gali tekti tyrinėti pakankamai didelę vietovę ar net visą kraštą. Tokiais atvejais susiduriame su identifikavimo problema - keletu objektų, pavadintų tuo pačiu arba panašiu tikriniu žodžiu. Pati ieškodama su beržų pavadinimu susijusių objektų dviejose parapijose radau net keturis panašius vietovardžius (Beržai ir trys Beržėnai). Tenka paieškoti papildomos informacijos apie kiekvieną iš šių gyvenviečių, kol paaiškės, kuri iš jų tikroji, atitinka reikiamą. Pavyzdžiui, Ylakių parapijoje ieškojau nurodyto Vižontių kaimo - tikrai yra Vižančių (žemaitiškai - Vižontių) – kaimas, 6 km į šiaurę nuo Ylakių.

2. Datos nustatymui svarbu - kuo tiksliau apibrėžti reikalingą laikotarpį. Nežinant tikslios datos, geriausia ieškomų žmonių įvykius susieti su kitomis žinomomis datomis, svarbiais istoriniais įvykiais.

Bandykime išsiaiškinti apytikslį laiką. Ar tai įvyko iki I-ojo Pasaulinio karo ar po jo, prieš vestuves ar po, prieš persikraustant į naują namą ar jau kitame name? Apklausiant gimines ar bet kuriuos liudininkus, galima priartėti prie tikslios datos. Labai svarbu surinkti informaciją iš įvairių šaltinių ir smulkiai ją aprašyti: kas patikslino, kada apytiksliai įvyko ir kur (pvz. susirgo kelionėje, mirė emigracijoje, gimė tremtyje, namai sudegė pirmomis karo dienomis, sodybos pastatai iškelti į kolūkio centrinę gyvenvietę ir kt.).

Radote vietą, kur vystėsi giminės istorinė linija, žinote datą, kuri padės startuoti - pradėkite paieškas nuo žinomų asmenų.

Tam reikia vardo ir pavardės, būtų gerai žinoti ieškomo asmens bent tėvo vardą, dar geriau abiejų tėvų asmenvardžius.

(daugiau…)

Rodyk draugams

Lietuviškai užrašomi vardai ir pavardės

Kokie asmenvardžių perrašymo lietuvių kalba principai?

Iliustracija. Marcijona Golštinienė /Martianna Golsztyniowa (lot.). Archyvinio įrašo fragmentas:1795 m. epaveldas.lt

Matėme, kad dabartinės mūsų pavardės yra ilgos nutautinamosios raidos rezultatas: buvo įvairiai perdirbinėjamos, slavinamos (neretai ir vėl lietuvinamos). Dėl tokios transformacijos daugelis jų neatpažįstamai pakito, dažnai nedaug tesiskiria nuo atitinkamo tipo lenkiškų ar gudiškų pavardžių. Savi ir svetimi elementai jose neatskiriamai susiję. Griežtai skirstyti jas į „lietuviškas“ ir „nelietuviškas“ beveik neįmanoma: kiekviena, kad ir pati „nelietuviškiausia“, mūsų pavardė paprastai turi lietuviškų elementų, bent jau jos galūnė būna lietuviška. Todėl vietoj termino nelietuviška pavardė istoriškai tikslesnis būtų suslavinta, ar tik apslavinta, pavardė. Suprantama, ir iki šiol vartoti terminai lietuviška pavardė ir nelietuviška pavardė yra reikalingi ir gali būti vartojami, tik nereikia jų reikšmės suabsoliutinti. Vartokime šiuos terminus apdairiai, nekurkime jų pagrindu klaidinančios ir istoriškai netikslios pavardžių klasifikacijos, kuri negali būti moksliškai pagrįsta”.

„Gimtoji kalba“, 2010, nr. 9, p. 7–11.

Iliustracija. Juozapas Pelėlčis/ Josepho Pelėlczyc (lot.). Archyvinio įrašo fragmentas:1796 m. epaveldas.lt

Kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose, archyvinėse knygose dauguma mūsų asmenvardžių buvo užrašyti nelietuvių kalba, nes dažniausiai ten juos paliko kitataučiai raštininkai. Kiekvienoje parapijoje gyvenusių žmonių surasti vardai ir pavardės privačioje genealogijoje galėtų būti perrašomos lietuvių kalba. Žinome, kad kiekvienas mėgėjas negali tobulai žinoti vertimo taisyklių, bet galima pabandyti sekti Lietuvių kalbos instituto skelbiamus principus, pavyzdžiui, apie joniškiečių asmenvardžius:

Nelietuviškai užrašyti yra lietuviai ar svetimtaučiai?

Lietuvių kalbos vardynas viduramžiais buvęs tautinis, vyravo lietuviški vardai. Daugumą dabar tradiciniais laikomų vardų sudaro krikščioniški vardai, jie natūraliai prisitaikė prie lietuvių kalbos. Palaipsniui istoriniai asmenvardžiai “…gaudavo saviems tikriniams vardams artimas formas ir virsdavo tam tikrais tikriniais skoliniais, panašiais į bendrinius skolinius“. Todėl “nelengva atskirti, ar lietuvis įvardytas svetimos kilmės (skolintu arba suslavintu) asmenvardžiu, ar dokumente minimas asmuo yra svetimtautis“. Prieiga internetu/I. Baltrušaitienė “Svetimvardžių rašymo tradicijos formavimasis Lietuvoje” nuoroda>>> Svarbu suprasti, kad seniausiuose rankraščiuose perrašomi vardai ir pavardės neretai prarasdavo pirminę formą. Vienintelė ar vėliausia išlikusi asmenvardžio užrašymo forma neretai neatspindi kelių šimtmečių senumo - tikrojo tarimo, nei tikrojo grafinio pavidalo. Specialistai pripažįsta, kad tik originalus užrašas yra autentiška asmenvardžio forma. Mums surandantiems visą pavardės kitimo kelią yra svarbus jos užrašymų paveldas, t. y. istorinė vartosena. Tai kas išlaikyta senolių pasakojamojoje medžiagoje yra ištarto ir išgirsto įvardijimo versija, vartota gyvojoje kalboje. Kiek kitoks asmenvardžio užrašymų varijavimas, nes nuo pat raštijos pradžios iki šių dienų jų pokyčius įtakojo daug veiksnių. Vienas jų - senųjų raštų vartotos formos.

Lotyniško pagrindo rašmenimis užrašyti vardai ir pavardės, paraidžiui buvo užrašomi lenkų raštininkų. Palaipsniui visi asmevardžiai keitė formą, buvo tarsi „adaptuojami”. Vienokio tipo rašmenimis parašyta pavardė buvo perrašoma kitokio tipo rašmenimis. ( lotynų kalba - Jaugel, lenkiškai užrašant pakeista į Jawgell, o Nutowi į Nutowicz, Galakis - Galowski).

(daugiau…)

Rodyk draugams

Savi ir svetimi vardai

Kalbėdami apie protėvių tradicinius senoviškai skambančius vardus, prisimename kaip vadino močiutę, kaimynę, prosenelį. Kartais išlikęs neįprastas variantas, net nežinomas tikrasis vardas, visi prisimena kaip asmenį vadino to ir užtenka. Agafonas ar Agatonas? Motiejus ar MataušasRemis, Cilė, Mutis, Vladzė ar Ganafija - koks tikrasis jų vardas? Ar renkant vardą buvo atsižvelgiama į tam tikrą žmogaus savybę, vardo reikšmę. Ar jų vardai atsitiktiniai praeities ženklai, ar tam tikri žmonių įvardijimo kodai? Dabar ieškoma vardo reikšmių, tapo madinga rinkti neįprastus, retus vardus.

Įvairi rašyba

Bažnytinėse knygose vardai varijavo nestipriai, nes vardų rinkinys buvo apibrėžtas, jie buvo lotynizuoti. Mes galime suabejoti tokiu teiginiu, nes realiame gyvenime ir išlikusiuose dokumentuose galime surasti daugybę vieno vardo užrašymo variantų. Kapinėse ant senųjų paminklų iškalti asmenvardžių įrašai liudija buvusių vardų įvairovę, randame klaidingų, tarmiškų arba senovinių vardų.

Foto: Kulų kapinės. 2013 m.

(daugiau…)

Rodyk draugams

Kol kalbininkai susitars…

Vėl ir vėl grįžtu prie asmenvardžių temos.
Gavusi komentarą, kad tekste naudoju pavardžių įrašus, kurie neatitinka dokumentuose esančių originalių užrašymų, susirūpinau.

Suprantama, rašant apie istorinius vardus ar pavardes, turėčiau užrašyti ne galimai tariamą sulietuvintą vardažodžio variantą, o originalius, istoriniais ženklais - senųjų raštų raidėmis, lotynų, lenkų ar senąja rusų kalba užrašytus žodžius. Manote - blog’o puslapyje tai paprasta?
Labai sudėtinga.

Kur gauti tiek raidynų? Viską pateikti archyvo iliustracijomis - neužteks vietos nuotraukų kaupykloje.

Pradėję rinkti savo giminės genealoginę medžiagą, visi susidursime su klausimu - ką daryti su pavardžių įvairove, kaip užrašyti savo protėvių pavardes. Kokiais asmenvardžių užrašais sudaryti Giminės medį?

Beveik visa medžiaga renkama iš ne lietuvių kalba įrašytų ir išlikusių šaltinių, kuriuose  pasitaiko, kad asmenvardžiai iškraipyti, pakeisti iki neatpažįstamų, skirtingais metais skirtingai užrašyti. Antroponimikos mokslo atstovai bando nustatyti lietuviškas pavardes pagal šaknį, priesagą, galūnę. Tokiu būdu lietuviška Puodkalienės pavardė paversta į neatpažįstamą Putkaliowa (len.) - nebelietuviškos kilmės? Juk puodas plius kalti plius -ienė nesutampa su slaviškos šaknies put (kelias) reikšme.
(daugiau…)

Rodyk draugams

Pavardžių kelionės. Kas nulėmė asmenvardžių pokyčius?

Buvo laikai kai vienam asmeniui užteko vieno vardo.

Bet vyko dėsningi pokyčiai, kada reikėjo atskirti kelis bendravardžius, pradėta taikyti pravardes, ar kitokius asmenį pavadinančius žodžius pagal gyvenamą vietą, užsiėmimus, charakterį ir įpročius.

Pavyzdžiui: Mikalojus Radvila Rudasis ( 1512 – 1584 m). Ivanas Vasiljevičius (Иоа́нн Васи́льевич; pramintas Ivanu Rūsčiuoju. (1530 – 1584 m). Buvo laikotarpis, kada kilmingųjų pavardės buvo sudaromos papildant epitetu Didysis, pavyzdžiui, Aleksandras Didysis, arba su kitų savybių išraiškingais žodžiais, kaip kad Haroldas Kiškis, arba Prancūzija turėjo monarchus: Karolis II Plikagalvis,  Liudvikas II Mikčius. Pravardinių pavardžių XVII-XVIII amžių Lietuvos archyviniuose dokumentuose buvo daugiausia, pavyzdžiui: Degutis, Duonvagis, Kailinis, Dančius, Pelenis, Kukarėnas, Cypikas, Trumpa, Benamis, Totoris. (daugiau…)

Rodyk draugams

I8-19a. krikšto vardų įvairovė

Krikšto vardų suteikimo tradicijos

Nomen proprium (lot.) - ypatingas vardas.

Vardų seka, vardų keliai, vardų raida, vardų vingiai…visi gentainių įvardijimai keitėsi ir vystėsi veikiami įvykių ir susidariusių aplinkybių. Vardas gali turėti savo istoriją, susijusią ir nesusijusią su asmenimis, vieta, kilme, šeima, tradicija. Daug žinome apie tai ką protėviai valgė, kaip dainavo, kuo rengėsi, o kaip buvo vadinami beveik nesame girdėję. Žinome kunigaikščių, istorinių asmenybių, senelių, kartais prosenelių vardus ir viskas. Ar daug surasime giminių žinančių savo giminės Nomen proprium arba tradicinius - kelis šimtmečius besikartojančius vardus.

Mūsų asmenvardžiai aprašinėjami, tyrinėjami, bet lietuvių antroponimikos, skirtos genealogijai, kol kas nedaug. Minėtinas etimologinis Lietuvių vardų kilmės žodynas (K. Kuzavinis, B. Savukynas). Esama tyrimų, kuriuose analizuojami konkrečių regionų asmenvardžiai. M. Ramonienė ištyrė 1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto registracijos knygos antroponimiją. XVII−XVIII amžiaus Kriaunų parapijos asmenvardžių analizei skirta V. Maciejauskienės studija. /Informacija iš google.lt/

Tai bendro pobūdžio tyrimai, tik pradžia į didelį lobyną. Giminės medžio paieškos natūraliai išsiplečia į giminės vardų tradicijų ieškojimą ir jų puoselėjimą naujose kartose. Ar buvo vardo tradicija giminėse? Kelių šimtmečių vardų tradicijas galima sekti mano sudarytoje vienos parapijos statistikoje. Vienoje gentainių šakoje krikšto vardų pasikartojimai eina per septynias kartas. Palyginimui surašiau vaikų, tėvų, krikštatėvių, giminių ir kaimynų vardus. Nežinodama viso konteksto negaliu nieko teigti. Vėliau lyginau kitų giminių šakų vardus, atlikau įvairių Lietuvos parapijų vardų tyrimus. Analizavau vienerių metų, dešimties metų, kas 50 metų vienoje parapijoje arba viename kaime krikšto vardų tradicijas. Gal būt mano pavyzdžiu paseks kitos šeimos, sudariusios savo genealogijos medžius. Senuose dokumentuose pasitaikantys pasikartojimai ir surinkta gentainių vardų įvairovė išaudžia giminės vardų medį.

(daugiau…)

Rodyk draugams

Vardai lotynų, lenkų, rusų, lietuvių kalbomis

Vardų užrašai įvairiomis kalbomis

Lietuvoje gyvenusių žmonių vardai gimimo - krikšto, santuokos, mirties dokumentuose buvo užrašomi lotynų, vėliau lenkų, rusų ir nuo 1918 m. lietuvių kalbomis. Senuose dokumentuose vardai įvairuoja, net tą pačią dieną krikštijamų kūdikių įvardijimuose galima rasti keletą to paties vardo užrašymo variantų. Kalbininkai nenurodo tikslių priežasčių, manoma, kad nebuvo rašybos tradicijos, senieji Lietuvos gyventojų vardai tik pradedami tirti. Mums, rašant giminių vardus ir sudarant gentainių medžius, reikalingos tikslios įvardijimų užrašymo formos. Senųjų vardynų žodynų kol kas nėra. Tenka vartyti močiučių maldaknyges, internetinėse svetainėse publikuojamus žodynėlius, tarptautinius virtualius vardynus.

◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊

(daugiau…)

Rodyk draugams

Tautiški vardai

21 amžiaus vardai

Noriu aprašyti savo pastebėjimus apie šiuolaikinių vardų tendencijas, akivaizdu - prarandamos vardų tradicijos. Viskas kinta, vardų pokyčiai yra natūralus procesas, bet ar galima pasiduoti inercijai tokioje jautrioje identiteto srityje?

Z. Zinkevičiaus knyga Senosios Lietuvos valstybės vardynas”

21 amžius į mūsų vardyną įnešė daug sumaišties.

(daugiau…)

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »