BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kol kalbininkai susitars…

Vėl ir vėl grįžtu prie asmenvardžių temos.
Gavusi komentarą, kad tekste naudoju pavardžių įrašus, kurie neatitinka dokumentuose esančių originalių užrašymų, susirūpinau.

Suprantama, rašant apie istorinius vardus ar pavardes, turėčiau užrašyti ne galimai tariamą sulietuvintą vardažodžio variantą, o originalius, istoriniais ženklais - senųjų raštų raidėmis, lotynų, lenkų ar senąja rusų kalba užrašytus žodžius. Manote - blog’o puslapyje tai paprasta?
Labai sudėtinga.

Kur gauti tiek raidynų? Viską pateikti archyvo iliustracijomis - neužteks vietos nuotraukų kaupykloje.

Pradėję rinkti savo giminės genealoginę medžiagą, visi susidursime su klausimu - ką daryti su pavardžių įvairove, kaip užrašyti savo protėvių pavardes. Kokiais asmenvardžių užrašais sudaryti Giminės medį?

Visa medžiaga renkama iš nelietuviškos kilmės šaltinių, kuriuose asmenvardžiai iškraipyti, pakeisti iki neatpažįstamų, skirtingais metais skirtingai užrašyti. Antroponimikos mokslo atstovai bando nustatyti lietuviškas pavardes pagal šaknį, priesagą, galūnę. Tokiu būdu lietuviška Puodkalienės pavardė paversta į neatpažįstamą Putkaliowa (len.) - nebelietuviškos kilmės? Juk puodas plius kalti plius -ienė nesutampa su slaviškos šaknies put (kelias) reikšme.


Mėgėjišku pavardžių lietuvinimu atitolstu nuo tiesos.

Pavyzdžiui, 1803 metais lotyniškai įrašytas Szeputis nesunkiai užsirašo Word programoje ir atitinkamas lietuviškas Šeputis neužkliūna. Ką daryti su XVIII a. asmenvardžiu Az’ondin, (nerandu tokios lotynų raidės z su brūkšneliu), kurio provaikis 1923 metais knygoje jau rašomas lietuviškai - Ažundenis? Tačiau ten pat sutinkama ir Užvandenaitė. Prisideda tarmės! Tai lietuvinti ar palikti žemaičių tarme užrašytą pavardę? O Adalbertus Spreikiu arba Indegkaytis - versti į vėlesnes pavardes ar palikti XVIII a. variantus?

Š ar Sz?


Rusų kalba užrašytas Шудейкис, šeimoje buvo žinomas tik Šiudekio atitikmeniu, bet rusų kalboje šiu virsta į šu, kažkodėl lenkiškai buvo užrašomas trečiaip - Szydeyko?
Raidėms paukščiukus esame pasiskolinę iš čekų kalbos, todėl jie nėra jokia žodžio lietuviškumo kvintesencija; rašydami vietoj Šiudeikis, žodį Sziudeykis (lot.) beveik atiduodame pagarbą senesnei rašybos tradicijai.

Kaip užrašė - kaip išgirdo - ką suprato? Visos pavardės turi tam tikrą prasmę. Visada bandome kaltinti kitus, kad nesuprantamai išvertė, blogai užrašė. Bet gal patys nežinome savo žodžių prasmės? Kiekviena pavardė ar vardas susiformavo labai seniai ir ankstesnė semantinė prasmė galėjo būti kitokia nei šiandieninė.

Kaip ir kodėl buvome pavadinti?

Neiškenčiau nepacitavusi teksto iš istoriniame forume aptariamos temos apie lietuviškų pavardžių daugiareikšmę prasmę. Ne visada Vilkas yra gyvūno prasmę įkūnijęs žodis.

…šiuolaikine kalba šie žodžiai reiškia gyvūnus, senoviškai tai ne gyvūnai, o pravardės pagal tam tikras esmines svarbias savybes (ką daro, kaip atrodo, iš kur atsirado ir pn.). Taigi, tos pravardės tiko ir gyvūnams, ir žmonėms. Senovėje tiems patiems dalykams pavadinti buvo naudojama daug įvairių sinonimų, dar ir laisvai kaitant juos giminėmis bei praplečiant visokiomis priesagomis. Pavartykite LKŽ, ten dar matosi šitokios įvairovės pėdsakai: tie patys pavadinimai skirtingiems dalykams (iš šiandienos supratimo), to pačio dalyko skirtingi pavadinimai, žodžio giminės laisvas pasirinkimas (tokį dalyką aš dar pats girdėjau iš senų žmonių)… Gaila neturime lietuviško etimologinio žodyno (jokio),.. bet kai kuriuos iš tamstos pateiktų pavadinimų galima daugmaž (pernelyg labai netyrinėjant) atstatyti į pirminę pravardinę reikšmę:

Genys – ginėjas
Gaidys – giedorius
Varnas – „lydintis gyvulių varymo vietą, varovas“ (senovėje tokie paukščiai turėjo lydėti dideles gyvūnų bandas, žiūr. Afriką).
Meška – miškinė?
Šernas – šėrėjas, šeriamasis, „maistas“
Vilkas – (iš Virkas?) „nuvelka, nuvaro“(gyvulius), „varovas“, „vilkikas“ Plačiau: Vilkas (Vladas Palubinskas).

Aišku, atsiradus pavardėms ir šiuolaikiniams atitrauktos ir simbolinės reikšmės pavadinimams (kriščioniškos kultūros įtaka), dalis senųjų pravardžių pakito pritaikant jas pagal sąskambius prie žmonėms žinomų dalykų pavadinimų. Taigi, apie senoviškiausius lietuviškus „vardus“ reikia mąstyti senoviškai, ne iš šiandieninės kalbos taško – iki krikšto apeigos nebuvo perkeltinės reikšmės vardų, kiekvienas vardas buvo konkreti pravardė su konkrečia apčiuopiama tiesiogine reikšme. Senoviniai nekrikščioniški žmonių vardai (pravardės) reiškia jų pareigas, amatą, kilmę ar išvaizdos ypatybes. Taip Vytautas „tautos gynėjas, vadas“, Jogaila (jo+gaila) „jo galybė, didenybė“ (t.y. karalius, valdovas) plg. rus «Его превосходителство» ir pn… tiesa iš tų senovinių laikų, matyt ir posakis – „vardą reik pelnyti“ ir pn.

Todėl net lietuviškos darybos neiškraipytas pavardės užrašas šiandiena gali reikšti daugiau nei manome. Kada bandome perskaityti nelabai aiškius užrašus nebandykime interpretuoti, užrašyti “gražiau”. Svarbu surasti kuo ankstesnę pavardės užrašo versiją arba visus jos variantus.

Kaip moki taip šoki…

Laikantis specialistų rekomendacijų - vertime laikytis tarimo, toli nevažiuosime. 1900 metais buvęs Бaвжис (rus.) žinoma yra Baužys, tikrai ne Bavžis. Jeigu pavardės vertimą užrašytume pagal tai kaip tariame, tai nei vieno lietuvio Lietuvoje neliktų. Скригaйлов (rus.) ar tik ne iš Skirgailų? Lenkų kalba užrašyta pavardė Kierniuʒ turbūt buvo Kernius, keista Wydra (len.) perėjusi per kalbų “brastą” natūraliai šiandiena tapo Udra. Tuomet, radę pavardę Hinto (len.), perkeliame į lietuviškų pavardžių eilutę - Gintas.

Jūs prieš?


Kiek sunkiau būtų sekti keistai užrašytų pavardžių lotyniškus užrašus: Libszonski, Tylski, Tellman, Szwerebis, Szweystowicz, Szwauksztis, Skrz’ydlowski, Kakzovski, Ƶiembliewicz, Szezepurzynski, bei jų transformacijas. Keturios priebalsės greta Skrz‘ydlowski yra kitų kalbų reiškinys.
XVIII a. lotynų kalba pildomose knygose pasitaiko akivaizdžių klaidų, nes tėvas Naunis, o sūnus Niawnis, greta panašios Niunewa ir Nunewa pavardės.

Ar to paties tėvo vaikai?

Tradicinis dviejų kartų asmenvardžio pokytis: sūnus yra tėvo vaikas, kai tėvo pavardė Brieƶas (lot.) - sūnaus Brieƶaytis (lot.), taip formavosi XVII a. vyrų pavardės. Todėl radę pavardžių grupę: Riepszas, Rydyk, Raudis, Ƶylia suprantame, tai vyresnioji karta. Syrpulaytis, Gaydelaytis, Walątynaytis, Lupikaytis galime manyti yra paskesnės, kilę iš tėvinių (trumpesnių darinių).
Yra kitokių įvardijimo pokyčių, kai žmogus Medlino pavarde įamžintas dviem variantais: Joannes Medline ( lot.) - kitame įraše pakito į Medlinewicz (lot.). Taigi, visi vyrai vienoje Žemaitijos parapijoje vienu metu (1664 - 1684 metais) surašomi į knygas lyg ir be tikslios sistemos: ir -aičiais ir -evičiais. Panašu, kad taip dvejopai pažymėti asmenys, buvę atitinkamų tėvų vaikais (pvz. Piekis turi sūnų arba Piekaitį arba Piekavičių).

Merginos XVII a. kaip ir jaunuoliai išlaiko vienodą pavardės darybą: Burbeklayte (lot.) greičiausiai Burbeklio duktė, atitinkamai Graczayte (lot.), Jogminayte (lot.), Merginikayte (lot.). Bet randu kitokių Kierwayty (lot.) Ƶulowna (lot.), arba ištekėjusi - dviem pavardėm Ewa Broczowna Styrbowa (lot.), pastaroji moterų asmenvardžių tvarka išliko iki XIX a. pabaigos. Susituokusios moterys surašomos panašiai kaip šiandiena, t.y. prie vyro pavardės pridedant moterišką pavardę pažyminčią galūnę. Bet galima rasti visokių darinių, pavyzdžiui, Jacobi Lupikaytis(lot.) turi žmoną Anna Lupikowa(lot.). Vadinasi, ji netapo Lupikayciowa, juk jos vyras nėra Lupikas. Matomai, po santuokos moterų asmenvardžiai nesikaitalioja pagal tėvo, sūnaus linijas: Lupikų (vyresnės kartos) ar Lupikaičių (jaunesnės kartos) pavardes. Gal šiuo atveju žmona perima bendrinę giminės pavardę, bet knygose randame ir -owa ir -ayciowa darinių.

1771 metais, bažnyčios tarnų pildomuose raštuose, greta tradicinių moteriškų įvardijimų Ƶembliewiczowa, Kozlowska, Bablinska, Hermelowa (lotyniškai užrašytų), pasitaiko - Senutawicziene (lot.), Jokutawiczenie (lot.). Gal raštininkas labai gerai suprato lietuvių pavardžių darybą, o gal kaip jam pasakė - taip užrašė “iš klausos”.

Rodos, anksčiau mūsų pavardės taisyklių nepaisė ir šokinėjo puslapiuose nuo kalbos prie kalbos, iš vietos į vietą, iš šeimos į šeimą, pagal kažkokia nesuprantamą schemą. Bet kas žino, gal čia visa sistema.
Surinkti giminės vardus ir pavardes, jas taisyklingai surašyti - šiandiena labai sunku, nes daug besikaitaliojančių darinių, vartojimo būdų, taisyklių, istorinių atsitiktinumų, skolinių ar kitų kliūčių.
Panašu, kad iki šiol nesusitaria ir specialistai.

Tai W ar V?

Pirmiausia tradiciniai krikšto vardai. Kiek interpretacijų randame knygose! Kiek kalbų - tiek variantų! Tas pats vardas užrašytas lotyniškai virsta neatpažįstamu lenkiškame arba rusiškame įraše. Labai ilgai katalikų vardai buvo vartoti įvairiai ir nevienodai. Tam turėjo įtakos kaimyninės šalys, kitos Europos tautos, kurios tuos pačius vardus vartojo labai įvairiai. Daug tikrinių vardų atkeliavo iš slavų kalbų su savo vartojimo tradicijomis.

Taip Povilas (Павьль) atsirado vietoje lotynų - Pauliaus. Josefas arba Jozefas užėmė Juozapo vietą. Tokie asmenvardžių “slavinimo” procesai galėjo pastūmėti nutautėjimo link.

Šiais laikais dalis žmonių tiki savo užrašytu vardu ir nori dokumentuose įteisinti įrašus svetima kalba.

Savaitraštyje “Literatūra ir menas” I. Balčiūnienės straipsnis kaip tik apie vardų lietuvinimo mokslo darbus. Taigi, jau nuo ankstyvųjų XVI a. lietuvių raštijos analizių iki šių dienų tęsiasi specialistų ilgamečiai ginčai kas ir kaip. Straipsnio apžvalgoje užkliuvo, kad lotynų c - lietuvių kalboje tariama k raide. Vardynuose klaidžioja variacijos nes nenusistovėjo vertimo tvarka. Vietoje Cezario turėtų būti Kaisaris, gerai žinoma vokiško Kaizeris versija, bet liaudyje buvo prigijęs Ciesoriaus variantas. Ar kas atpažins savo prosenelį Ciesorių, kada jį išversime į lietuvių kalbą?

Bet kas Ciesoriaus - Ciesoriui, o mums mūsų vargai.

Ką ten apie žemės “dulkes” kalbėti, juk vis dar vyksta literatūrinių antikinių vardų lietuvinimo procesas, žymiausi literatūros kūriniai mirga marga nuo variacijų.
Iki šiol Sofoklio tragedija Lietuvos scenoje statoma keliais pavadinimais: “Oidipas Kolone“, “Karalius Edipas“, “Oidipas karalius“.

Visokiausiais vardais buvo ir yra vadinami graikų dievai! Jeigu truputį daugiau išmanote apie vardus, tai išverskite Knososas ar Knosas? Skopas, Eskopasas ar Skopasas? Cefisodotas ar Kefisodotas? Apžvalgose karalius Erechtėjonas kartais tampa Erechtėjas, net Erektijonas - kuris teisingas?.

Tam reikia gerai išmanyti vardų vertimo subtilybes, nes lotynų Odisėjas airių rašytojo romane yra išverstas į Ulysses. Vadovaujantis vien tarimu, būtų išverstas į mūsų kalbą - Julisis, o išliko Ulisas.

Ar mokame mes mėgėjai senųjų asmenvardžių rašybą, ar žinome reikšmes, ar galime patys versti, taisyti istorinių užrašymų klaidas?

Jeigu ne, tai į genealogijos lentelės reikės išmokti užrašyti ir sutalpinti kelis ar dešimtis vienos šeimos vardų, įvairių asmenvardžių formų. Nebent, ateityje, modernios technologijos išmoks skaityti rankraščius ir atpažinti už individualių kaligrafinių raštų paslėptus asmenvardžių ženklus.


Foto: Įrašas vieno asmens trimis pavardėmis (rusų k.) 1834 m. Mosėdis.

Išvertus gaunasi, kad Jokūbas Strukaitis arba Dunovskis arba Motekaitis.

Tai kieno vaikas yra Jokūbas?

Patiko (5)

Rodyk draugams

komentarai (8) to “Kol kalbininkai susitars…”

  1.   Rūta
    Rugpjūtis 8th, 2013 | 17:38

    Asmenvardžiai - neišsprendžiama problema. Kažkada skambinau į lietuvių kalbos institutą ir klausiau, kaip juos vis dėlto rašyti. Kokios giminės medį aš darau, Bukauskų ar Bukovskių. Konsultantė man nieko negalėjo pasakyti. Nes vienintelio teisingo atsakymo paprasčiausiai nėra. Arba teisingas yra tas, kurį pasirenka autorius. Genealogijoj neturėtų galioti vadovėliniai reikalavimai. Nebent tai būtų mokslinis straipsnis.

  2.   elena
    Rugpjūtis 8th, 2013 | 19:48

    Ačiū Rūta už komentarą.
    Kiek man teko matyti giminės medžių, tai asmenvardžių rašyba atspindi sukūrimo laikmetį.
    Šių dienų lietuvių kalbos nustatytos normos vardams yra pakenčiamos.
    Man patiko vieno žmogaus požiūris, surašė taip, kaip visi giminėje vadino, gyvai, su visomis tarmių tradicijomis.
    Tėvai skirdami vaikams vardus kartais klaidingus, kartais trumpintus sugalvodavo: Gudberta, Aliutė, Dana ir t.t.
    Margas “svieto” rūbas.
    Naujausios vardų mados tikriausiai dar daugiau chaoso įneš.

  3.   Cijunas
    Rugpjūtis 11th, 2013 | 23:12

    Naujausios mados chaoso neįneš, nes viskas sukatalogizuota skaitmeniniu būdu (duomenų bazėse).
    Rašant asmenvardžius į genealoginį medį (duomenų bazę) daug kas priklauso ir nuo naudojamos programinės įrangos bei kitų dalykų. Pvz., jeigu surašyčiau savo pavardės visus variantus, tai, norėdamas gauti kokios nors statistikos, turėčiau pakankamai ilgai vargti, kad nurodyčiau, jog 10 ar daugiau pavardžių variantų yra ta pati viena pavardė. Todėl savo medyje aš rašau taip, kaip man patogiau. Netgi suvienodinu dokumentiškai įrodytas pavardes (Pvz., Zalanskis, Zalunskis ir Zalonskis; Aidietis ir Eidietis; Šaduikis ir Šeduikis). Tačiau naudojant kitokią programinę įrangą galima tas originalias pavardžių versijas surašyti “pastabose”.

  4.   elena
    Rugpjūtis 13th, 2013 | 12:01

    Puiku, taip ir galėtų būti.
    Visa kalba sukasi apie tai kaip galėjo būti užrašytas vardažodis kita kalba ir kaip jis turi būti perskaitytas lietuviškai.
    XVII a. Šeduikio pavardės užrašo nerasime, gal būt Szeduykis. Mes drąsiai verčiame į lietuvių kalba ir rašome savo abėcėlės raidėmis.
    Diskutuojama ties vertimo interpretavimo riba, dažnai balansuojame ant lyno: Še, Šia, Ša, ir t.t. Mes turime minkštų, kietų, ilgųjų, nosinių, kurios kitoje kalboje virsta interpretacija. Kaip grąžinti seniausią versiją, neperverstą per tris kalbas?
    1605 m. sekdama asmenvardžių įrašus, radau Jakub Stanislawowiʒ Rąkawicɀniɧ(kur ɀ raidė panaši į J). Labai lengvai užrašau Jokūbas Stanislavovičius, (kas reiškia Jokūbas Stanislovo sūnus) bet prierašas Rąkawicɀniɧ nurodantis labiau profesiją - pirštininkas ir taškas. Sekant vėlesnius įrašus, pagal naturalią įvardijimų raidą, Jokūbo vaikai gali tapti Stanislovaičiais arba Pirštininkaičiais. Bet Šio Jokūbo santuokos liudininkas Urban Rąkawicɀniɧ. Giminės dažni liudininkai, gal būt tai giminės pravardinė pavardė, o Stanislawowiʒ viso labo gali būti Jokūbo tėvavardis. Tuo labiau, kad kitas liudininkas Steƥɧan Sloðowniɧ Jwanowicʒ panašu yra Steponas Sandelininkas Janovičius (ar Ivanovičius).
    Tai kaip improvizuosime užrašus? Puikiai suprantame Jono sūnus Jonavičius, bet tiksliai paraidžiui - Ivanovič, kitas - Stanislavovič. Tai savarankiškai lietuvinsime ar paliksime taip, kaip užrašą perskaitome paraidžiui?
    Jei tik lietuvinsime užrašo raidyną - tai Jakub Stanislavovič Rankavičnih, tik va ɧ - raidė gale kaip tariama?

  5.   Cijunas
    Rugpjūtis 13th, 2013 | 15:07

    O ar labai reikia tos precizikos? Kiek gi dauguma mūsų turime XVII ir ankstesnius amžius siekiančių protėvių? 10? 100? Tiek galima lengvai apdirbti paskiriant po atskirą Word dokumentą ir jame surašant nors ir po 1000 variantų (beje, kuo daugiau turėsime informacijos vienoje vietoje, tuo lengviau bus galima padaryti išvadas).
    O ar mes pavadinsime vienaip ar kitaip, tai dabartiniams palikuonims nuo to nei lengviau, nei sunkiau, kadangi jie jau “sudokumentuoti” valstybiniu lygiu.
    Iš kitos pusės kaip jau minėjau, labai svarbu programinės įrangos galimybės ir skirtingų pavardės variantų naudojimo tikslai.
    Galbūt aš dar nepasiekiau to lygio, kuriame esate Jūs, nes man kažkaip nekyla daug problemų dėl tų pavardžių skirtumų. Bet vis tiek ačiū už šiuos straipsnius. Smagu skaityti.

  6.   elena
    Rugpjūtis 13th, 2013 | 23:08

    Man įdomiausi pastovūs lankytojai, ačiū už nuoseklumą.
    Nuoširdžiai linkiu sėkmės, sugrįžkite, pasidalinkite potyriais, atradimais.
    Pastovieji Lietuvos archyve labai apsiriboję, uždari žmonės, tokie turbūt ir yra tyrėjai.
    Man trūksta žinių, turiu gerą konsultantą, todėl braidau, mokausi ir dalinuosi nelabai blogame blog’o dienoraštyje.

  7.   Vidmantas
    Rugsėjis 1st, 2013 | 23:11

    Paskutinė faksimilė tikrai ne iš Mosėdžio, o iš Joniškėlio dvaro Revizinio sąrašo l.676v.
    Apie šį atvejį:
    “Steƥɧan Sloðowniɧ Jwanowicʒ panašu yra Steponas Sandelininkas Janovičius (ar Ivanovičius)”
    sakyčiau, kad
    - raidė “ɧ” (nors ji tarsi sutampa su žodžio Stephan raide “h”) yra tik rašininko vingrybė atitinkanti senųjų mūsų raštų “cz” arba minkštąją “c”.
    - “Sloðowniɧ” nėra “Składownicz” ir greičiau reiškia “salyklininką”.
    - “Janovičius (ar Ivanovičius)” Paskutiniajame savo rusiškame pase irgi buvau “Ivanovič” todėl, jei asmuo, kurio protėvis čia minimas, jaučiasi lietuviu, tai gali pasirinkti pagal savąją tarmę tik iš Jonaičio, Janonio, Joniūno, Jonėno, Joniečio, Joniko ir pan., bet jokiu būdu ne iš pradžioje pacituotų variantų.

  8.   elena
    Rugsėjis 2nd, 2013 | 23:19

    Oho. Puiku, kad akylai skaitote, paskubėjau komentuoti pavardę, neįsigilinau į prierašą - “Sloðowniɧ”, įrašydama jį netiksliai.
    Ačiū už pastabą, ateityje susikaupsiu.
    Raštininke negalėčiau įsidarbinti, nors mano močiutė keletą metų dirbo raštininke ir kaligrafiška jos rašysena buvo tobula.
    Citavau ne Mosėdžio, ir ne Joniškėlio revizijos akto įrašą, bet vienos Vilniaus bažnyčios gimimo metriką, tektų grįžti į savo archyvą, patikslinimui kurios.
    O Jūs mintinai žinote dokumentų vaizdus? Ar sutapo su konkrečia Jūsų studijuojama parapija?
    Jeigu asmens linijoje išlaikoma pavardės versija - Ivanovič, tuomet nieko nebepridėsi ir neišversi, tokia pavardės kelionė.
    Mano giminėje dažniausiai buvo užrašoma - Janowicʒ versija, bet mūsų medyje jos neliko, todėl XX a. pase nepatikslinsi.

Rašyk komentarą