BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kokios profesijos buvo tavo senelis?

Tiek daug profesijų būta anksčiau, bet retas žinome ką dirbo ir kuo vertėsi mūsų protėviai? Kiek amatų ir seniausių specialybių išliko iki dabar, o kiek jų išnyko? Ne vienam įdomu kas buvo jo tolimi giminaičiai: puodžiai, dailidės, raštininkai, gal fabrikantai ar manufaktūrų steigėjai?

George Willard Croy tapo pirmąja pasaulyje telefono operatore, pradėjusia dirbti Bostono Telefonų Dispečerinėje 1878 metais. Nuo 1920 metų neliko žmogaus - žadintuvo, kuris naudodamas ilgą lazdą trankydavo į duris ar langus. Jo darbas buvo pažadinti žmones ryte tam, kad jie atsikeltų laiku. Profesija neišnyko, atsirado modernesnė versija - įmonės pasamdo asmenį telefonu žadinantį darbuotojus.

Istorijos vadovėliuose teigiama, kad pradėję nuo medžioklės, žvejybos ir rankiojimo jau Tacito laikais (I a.) baltai tapo sėslūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Archeologiniai radiniai atskleidžia kuo protėviai vertėsi - daugiausia namų amatais. Tikriausiai neišvengiamai vertėsi prekyba, karyba, o gal, plėšikavimu.

Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės laikotarpiu egzistavo rai­ky­to­jai, kurie pri­va­lė­jo pa­ra­gau­ti mais­to, dėl ga­li­mo nu­nuo­di­ji­mo. Įdo­mios pa­rei­gos - vais­kio, nes jis pri­va­lė­jo guos­ti ka­re žu­vu­sių­jų naš­les. Dvare reikalingi sta­li­nin­kai, suo­li­nin­kai, tau­ri­nin­kai ar kaš­te­lio­nai. Vargu šiandien būtų žinomas dro­čius – ­ruo­šian­tis len­tas sta­ty­bai.

Į darbą kaip į šventę…

Foto: Lietuvaitės 1898 m. Šaltinis: East Prussia in old photos

Tarpukariu knygose dažniausiai užrašytos šios profesijos:

ūkininkai,
verslininkai,
tarnautojai,
mokytojai,

darbininkai,
valstiečiai,
kai kas tarnavo pas ūkininkus - tai lauko, žemės darbininkai,
samdiniai,
vienas kitas malūnininkas ir jo padėjėjas.
Egzistavo nešikai ir juodadarbiai, artistai ir muzikai.

Technikos ir technologijų tobulėjimas lėmė vienų profesijų nykimą, o kitų atsiradimą, pavyzdžiui:

multimedijos dizaineriai,
elektronikos inžinieriai arba nuotolinio klientų informavimo tarnautojai nebuvo reikalingi, kol nebuvo interneto, kompiuterių, bei įvairių technologijų ir inovacijų.
gyvenimo būdo vadybininkai,
telekomunikacinių sistemų valdytojai yra atitinkamomis žiniomis bei gebėjimais grįstos žmonių veiklos, atsiradę dėl naujo gyvenimo būdo ir tempo.

Tarnai, šukuojantys ir rengiantys XVIII amžiaus pasiturinčias moteris, dabar vadinami kirpėjais ir prieinami kiekvienai skubančiai į šventę.

Metalinių raidžių rinkėjų profesija išnyko XX amžiuje, nes vystantis technologijoms darbo pasaulis spaustuvėms iškėlė naujus reikalavimus.

Nors tokios profesinės žinios kaip verpalų dažymas, rankų darbo audimas, žvejybos tinklų mezgimas lyg ir turėjo išnykti, bet amatų atkūrimo banga suranda nišą senoms ir labai retoms specialybės.

Beišnykstantčios profesijos atstovams - kaminkrėčiams darbo sumažėjo, visgi, šių dienų ekonominė krizė juos jau grąžina ant miestų stogų.

Viešojo transporto bilietų pardavėjo, vadinamo konduktoriumi, darbo baras liko nelabai patobulėjęs, dabar juos pardavinėja pats vairuotojas.

Knygų įrašų kaleidoskopas

Labai įdomu studijuoti prieškario prierašus, daug įdomybių galima perskaityti prie besituokiančio giminaičio pavardės, ypač, kai pasitaiko labai smulkmeniškai išvardintų pareigų ar užsiėmimų.

Foto: Sedos parapijos valstietis - klumpių drožėjas.

Bažnytinėse knygose apie Lietuvos gyventojų profesiją sužinome XX a. pradžios santuokų įrašuose, kada fiksuodavo daugelio sutuoktinių užsiėmimą, amatą, veiklos rūšį. Kur kas rečiau apie gyventojų profesiją rašydavo XVIII-XIX a. dokumentuose.

Foto: Kilminga moteris 1765 m. įrašyta Notaria Johansbergensis (lot. notāri|us, - raštininkas, sekretorius; stenografas).

Foto: Gubernijos sekretorius Mosėdis 1827 m.

Foto: Tarnautojas 1908 m.

XX a. pradžioje kaime vyrai užsiimdavo žemės darbais, ūkininkavo arba dirbo sezoninius darbus - taip dažniausiai apibūdindavo jų profesijas priešsantuokinių apklausų metu.

Miesto gyventojai turėjo didesnį profesijų sąrašą. Valdininkų pareigas užrašydavo nurodant veiklos pobūdį.

Visos kaimo moterys sėdėjo prie audimo staklių, mokėjo austi, verpti, sukti, bet siūti mokėjo tik profesionalės.

Po visą kraštą keliavo pardavėjai, dažniausia žydai, jie supirkdavo ir parduodavo viską ko reikėjo ūkiui ir namams, todėl katalikų bažnyčios knygose pardavėjų profesijų įrašų neteko matyti.
Nustebino, kad gana dažnai įrašydavo vyrų profesiją - geležinkelio darbuotojai, dažni tarnautojai.

Taigi,

Ar kam žinomos retos profesijos:

barzdaskučiai (cirulninkai),
derviai,
kronikininkai,
dresuotojai,
laivininkai,
kanklininkai,
kanalų meistrai,
garboriai,
kailiadirbiai,
šarvininkai,
balniai,
šikšniai.

Kokie žmonės vertėsi žyniavimu, žoliavimu, užkalbėjimu? Įdomu, kad gilioje sanovėje ligonius tradiciškai gydė moterys.

Ar profesiją lengva pakeisti?

Nauji laikai ledo žmonėms tobulintis, išmokti naujų profesijų ir specialybių, baigti kursus ir persikvalifikuoti. Persipynė įvairios žmonių veiklos, dabar išmokstamos dvi trys profesijos, baigiami du ar trys aukštieji mokslai, dirbama per dvi tris (dešimt!) darboviečių. Tapome vis labiau universalūs, bet ar patikimas virėjas, siuvėjas po dviejų mėnesių kursų?

Kaip pirmosios Lietuvos sostinės meistrai, vidutiniškai gyvenę apie 35 metus, sugebėjo pagaminti tokius įspūdingus dirbinius? Atsitiktinai ar vedami aistros jie tapdavo savo profesijos atstovais?

Profesijų tema - sudėtinga tiek istorikams tiek ir genealogams. Dažnai galima rasti prierašus apie tokias profesijas, kaip pirkliai, gydytojai, teisininkai. Apie amatininkų darbus kiek daugiau rašoma XX a. knygose, bet ką proseneliai dirbo tolimuose šimtmečiuose - vargu ar surasime.

Seniai seniai…

Jau XIII-XIV a. Lietuvos miestuose nustatytas ryškus amatininkų sluoksnis, ypač Vilniuje, o iki XVI amžiaus pabaigos jame jau buvo 16 cechų. Visuose miestuose gyveno lietuviai amatininkai, kartu su jais Vilniuje buvo rusų, lenkų, žydų, vokiečių, taip pat keliaujantys pameistriai. Knygose galima rasti įrašytų amatininkų miestiečių ir pirklių tarpe, nes įstatymas leido jiems užsirašyti į prekybos gildijas, jeigu jie prekiavo savo produkcija. Įdomiausi egzotiški amatai: futliarininkas iš Viduklės miesto, medžio drožėjas ir marmuro paminklų meistras iš Panevėžio, pergamentininkas iš Novoaleksandrovsko. Tarp visų svarbiausi “aristokratiniai” amatininkai, kurių profesijoms reikėjo mokslo žinių - tai laikrodžių, fortepionų meistrai, auksakaliai, graveriai, muzikantai, dailininkai ir įrišėjai. Tokios profesijos buvo prestižinės ir gerai apmokamos. Palyginimui, Kauno gubernijos 1897 metų pirmojo visuotinio surašymo duomenimis:

“Заработок ремесленников сравнительно не низкий: сапожники-хозяева в среднем зарабатывают 400 р. в год (в Шавельском у. даже 500 p.); портные — около 350 р.” ( aut. vertimas: Amatininkų uždarbis palyginti nėra mažas: batsiuviai vidutiniškai uždirba 400 rub. per metus (Šiauliuose. net 500 rub.); Siuvėjai - 350 rub.).

Domėtis galima ne tik savo protėvių užsiėmimais, savo tėvų istoriją galima papildyti įdomiu ir labiau išbaigtu tyrimu. Paieškoję savo namuose senų spintų stalčiuose kokių darbo knygelių, profsajungos bilietų, dokumentų su įmonių įrašais, gal būt išlikusių teisinių dokumentų iš kurių sužinotume daug svarbių faktų apie artimųjų profesijas, pareigas, darbovietes. Viskas kas vyko tuo metu - tai šansas žvilgtelėti į savo šeimos praeitį kitu kampu. Tai, kas jų gyvenime buvo kasdienybė - jūsų vaikams bus tam tikra istorija.

Parengta pagal: http://ru.wikisource.org/ http://berkovich-zametki.com/ http://lib7.com/ http://blog.myheritage.com/

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (2) to “Kokios profesijos buvo tavo senelis?”

  1.   Skaitytoja
    Gegužė 5th, 2015 | 09:59

    “Служащий” - ne “tarnas”, o “tarnautojas”. Yra skirtumas.

  2.   elena
    Gegužė 6th, 2015 | 08:06

    Dėkoju už pastabą. Klaidą pataisiau.

Rašyk komentarą