BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Genealogams aktualios rankraščiuose paliktos marginalijos

Kas svarbu dokumentinio paveldo kolekcininkams?

Rankraštinių knygų apipavidalinimas - tai kaligrafijos menas, dekoravimo elementai, iliustravimas ir miniatiūros, jie taip pat yra laiko ženklai, kaip visas knygos tekstas.

Pamanykite, kas čia per tema, juk svarbiausia giminės genealogijai - datos, vardai, pavardės, įvykių vietos, o knygų meninė pusė lai lieka specialistams.

Pasižvalgykime kartu, gal rasime įdomių detalių.

Iliustracija. Mekinės 1795 m knygos fragmentas su monograma ir augalinio piešinio motyvu.

Rankraštinės knygos, kuriose ieškome giminės genealogijos buvo parašytos, perrašytos tiek kirilika, tiek lotyniškais rašmenimis. Dažniausiai archyvuose, bažnyčiose, bibliotekose saugomi parašyti egzemplioriai bažnytine lenkų, rusėnų ir lotynų kalbomis.

Iliustracija. 1756 m Giedraičių RKB gimimo įrašo fragmantas su dekoratyvinė knygos puošmena.

Senieji rašto šaltiniai suteikia įvairios netiesioginės istorinės informacijos. Puslapiuose dažnai sukaupta daugybė sluoksnių apie paliktus įrašus, rankraščio evoliuciją, net rašiusių žmonių sugebėjimus. Būtent raštininkai formavo paliktų ženklų formą ir turinį. Reikia prisiminti, kad RKB paveldas buvo skirtas informacijos saugojimui, bet ne visuotinam skaitymui. Nors jose užfiksuota religinio turinio informacija, šiandien ji įdomi įvairiai auditorijai. Tam tikru metu siekiant surinkti kuo išsamesnę informaciją, buvo sukurtas klausimynas apie asmenis (t. y. asmenvardžiai, įvykių datos, šeima, socialinė kilmė, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, konfesija).

Kita dalis rankraščių aprėpia įvairias aplinkas; t. y. dvarų, teismų, bažnytinių institucijų, didikų, miestiečių ir kita. Mūsų surinkta pavienių ar fragmentiškų duomenų visuma sudaro galimybę savaip interpretuoti informaciją. Kartais nežinodami tiksliai, darome apibendrintas išvadas apie rankraštinėse knygose surastą turinį.

Piešiniai, simboliai, reikšmė

Nebūtina žinoti visų smulkmenų, piešinių ar dekoro įmantrių pavadinimų ir reikšmių, jeigu nesame linkę aprašyti surasto dokumento turinio. Norėdami atidžiau tyrinėti rankraštį, turime pastebėti kiekvieną smulkmeną. Be pagrindinio teksto, tenka įdėmiai sekti raidžių įmantrias formas, lyginti jas su likusiomis visame tekste. Kiekvieno įrašo rašto specifika gali nurodyti į raštininkų kaitą. Pavyzdžiui, jeigu radote savo giminaičio faktą, kuris išsiskiria kitu kampu pasvirusia rašysena, kitomis raidžių formomis ir specifiniais žodžiais ar ženklais, nei visų likusių, galima numanyti, kad dokumentą pildė kitas klerkas. Kartais taip nutikdavo kokiam svarbesniam asmeniui, kurio įvykį liudydavo kitos parapijos kunigas ar klebonas.

Senieji rankraščiai retai kada buvo ženklinami parapijiečių parašais, todėl radę asmenvardžius be tradicinių 3 kryžiukų, galite džiūgauti - tai asmens autografas.

Iliustracija. Šakynos 1720 m Mirusio asmens įrašas paženklintas kryžiaus kvadrate piešiniu.

Kiekvienas genealogas yra šių rankraščių tyrinėtojas ir karts nuo karto susiduria su mažesnėmis ar didesnėmis pieštomis detalėmis, įmantriomis ir puošybinėmis užsklandų iliustracijomis, smulkiais piešinėliais ir kitais ženklais.

Iliustracija. Aleksandravėlės RKB 1843 m gimimo įrašai.

Vieni jų palikti kiekvienos knygos tituliniame lape (pvz. metų pradžios apipavidalinimuose), kiti paraštėse – išilgai puslapių kraštų, knygų pabaigoje ir net tarp eilučių. Šie piešiniai dažniausiai sudaryti iš augalinių, ornamentinių motyvų arba šrifto (metų, mėnesių, dienų) dekoras, kartais sukurti iš liturginių vaizdų. Dažnai jie yra susiję su pagrindiniu tekstu ir padeda skaitytojui atskirti temą, metų ribą, tačiau gana daug atsitiktinių, atrodytų, spontaniškų ženklų ir įrašų.

Iliustracija. 1831 m Liolių RKB santuokos metrikų knygos fragmentas.

Skriptoriai svarbesnes eilutes išskirdavo, pažymint tam tikrą teksto vietą, atsklandas, inicialus - dydžiu, forma, rečiau spalvomis. Jeigu puslapio pabaigoje likdavo tuščios vietos, ją užpildydavo rašydami Z, X raides arba originaliu ornamentiniu piešiniu. Tai nėra tik raštininko įmantrybė - taip nubrėžiama teksto riba, be galimybės ką nors pridėti.

Iliustracija. 1851 m Jiezno RKB gimimo įrašo fragmentas.

Be šių nuostabių iliustracijų, knygos prarastų savitumą ir rankraščio grožį. Kur kas svarbesni specifiniai ir neatsitiktiniai, vėlesnių raštininkų ar bažnyčios atstovų palikti ženklai. Kiekvieną kartą, kai mes randame pastabą, prierašą ar net mažytį pataisymą, ieškome naudingos informacijos apie savo protėvius apie jų gyvensenos ženklus, įvykius ar veiklą, su kuriais susidūrė aprašomi žmonės. Tai datų, taisymų, nuorodų, panaikinimų ir kiti prierašai, kuriais papildome savo sukauptą archyvą. Apie prierašų reikšmes dar rengiama medžiaga.

Paprasčiausia pagalba skaitytojui, ieškant reikiamos informacijos, gali būti dvejopa: viena tekstinė - tai giminės asmenvardžio pabraukimas, arba paryškinimas raidžių dydžiu, storiu. Kita jau techninė - kai specialiai sudarytoje šoninėje grafoje (dažniausiai vertikaliai) surašomi giminių asmenvardžiai. Vėliausiose bažnytinėse knygose buvo pridedami asmenų abėcėliniai sąrašai.

Iliustracija. 1853 m Raseinių bažnytinė krikšto metrikų knyga.

Suprasdami, koks brangus buvo popierius, neturėtume stebėtis jo taupymu ir surastais įrašais nuo krašto iki krašto.

Pažaidos ir jų įvertinimas

Laikui bėgant kai kurie egzemplioriai buvo perrišti arba sugadinti naudojant, tad buvo prarasta jų pirminė sandara, pažeisti knygą sudarantys elementai, sunykę ištisiniai įrašai, gan dažnai dingę jų lapai.  Suprantamos nykimo priežastys - jos degė gaisruose, buvo grobstomos, dalijamos, išvežamos ir natūraliai nusidėvėjo.  Įrašų kokybę sąlygojo knygoms naudotas ne itin kokybiškas popierius, todėl atsirado defektai (pvz. liejosi rašalas; dėl plonos popieriaus masės rašalas persišvietė kitoje lapo pusėje), arba mechaniniai pažeidimai (įplyšimai, suliejimai ir kita).

Iliustracija. Galimai nekokybiškas rašalas, sulietas įrašas, kuris ploname popieriuje persišviečia iš kitos lapo pusės.

Aprašydami išsaugotą dokumentą, turėtumėme įvardinti trūkstamo įrašo būklę, suirimo lygį, neįskaitomo teksto priežastį, galimą ar nuspėjamą to fragmento įrašo prasmę.

Tikriausiai visi atidžiai perskaitome pagrindinį tekstą, o kiti ženklai ir iliustracijos dažniau mūsų patirtyse tik paįvairina nuobodų tekstą. Jose pieštas augalinis, geometrinis arba mišrus motyvas dažniausiai pagražinantis metų pradžią, knygos priešlapį, viršelį.

Iliustracija. Židikų RKB santuokos metrikų knygos lapas su pieštais augaliniais motyvais

Inicialinės raidės pradėdavo pagrindinį tekstą, kartais jų linijiniai persipinantys elementai sujungti augalinėmis šakelėmis. Aš manau, tai tikra atradimo dovana, jei prie savo gentainio įrašo atsiranda puošniu serifu ar piešinių padabinta raidė ar dailiai išgražinta užsklanda, rečiausia dovana - gentainio autografas. Tokios kaligrafinės retenybės – giminės genealogijos kolekcininkui yra labai reikšmingos, net jei tiesioginės informacijos nesuteikia.

Iliustracija. Dokumento fragmentas.

Kiekvieną surastą bylą su gentainių įrašais galima aprašyti, įvardinti ir apibūdinti: aplanką, viršelį, antraštę, lapo numerį, pastraipą, eilutę, kalbą, raštą ir ženklus, bei jų būklę.

Aiškinamasis terminų žodynėlis:

  • Abėcėlė – tam tikra tvarka išdėstytų fonetinio rašto raidžių visuma.
  • Antraštė – knygos, jos skyriaus ar dalies pavadinimas.
  • Antraštinis lapas – knygos pradžios lapas, kuriame pateikiami jį atpažinti reikalingi svarbiausi duomenys: antraštė, paskirtis, vieta ir metai.
  • Antroponimas – asmenvardis.
  • Antspaudas – knygos ženklas, įspaustas įrankiu su užrašu ar piešiniu.
  • Aplankas, aplankalas – popieriaus, kartono, plastiko, odos viršelis knygai aplenkti.
  • Aprašas, bibliografinis aprašas – dokumentui, jo daliai ar keliems dokumentams atpažinti ir apibūdinti reikalingų, standartine forma pateiktų duomenų visuma.
  • Atsklanda – dekoratyvinis arba siužetinis piešinys rankraštinės knygos teksto, jos skyriaus, straipsnio pirmo puslapio viršuje.
  • Atverstinis antraštinis lapas – antraštinis lapas, kurio tekstas prasideda kairėje lapo pusėje.
  • Bordiūras – dekoratyvinė knygos puošmena, jos teksto, iliustracijų ar viršelio kraštų apvadai.
  • Dokumentas – materiali laikmena, kurioje užfiksuota tam tikra informacija.
  • Eilutė – žodžiai, raidės ir kiti ženklai, išdėstyti vienoje horizontalioje puslapio eilutėje.
  • Futliaras arba dėklas – įmovas, dėžutė knygai laikyti.
  • Gotikinis šriftas – lotyniškas gotikos stiliaus šriftas.
  • Graždanka – rusų raidynas, kirilikos modifikacija, įtvirtinta rusų raštijoje XVIII a. pradžioje.
  • Greitraštis – greito rašymo būdas, kai raidės ir žodžiai keičiami ženklais, simboliais ir sutrumpinimais.
  • Hieroglifai – rašto ženklai, žymintys daiktus ir sąvokas; perkeltine prasme – neišskaitomas, sunkus skaityti raštas.
  • Įdėtinis lapas – schema, brėžinys, dokumentas ar kiti priedai įrišti, įklijuoti ar pridėti į knygos puslapius.
  • Inicialai – pirmos asmenvardžio raidės; knygos arba jos skyrių pirmos raidės, dažniausiai puošnios, parašytos kitu šriftu ir kitokios spalvos.
  • Kaligrafija – dailaus rašymo menas, ranka rašytas arba pieštas ir dekoruotas tekstas.
  • Kirilika – viena iš seniausių slavų abėcėlių, pavadinta švietėjo Kirilo vardu; šią abėcėlę jis sukūrė pagal IX a. graikų raštą.
  • Knygos formatas – knygos plotis ir aukštis.
  • Lotynų raštas – raštas, susidaręs VII–I a. prieš Kristų iš graikų fonetinio rašto.
  • Marginalijos – pastabos knygų ar rankraščių paraštėse.
  • Maureska – simetriškas, dažnai stilizuotas augalinių motyvų ornamentas.
  • Miniatiūra – rankraščių, rankraštinių knygų iliustracija.
  • Numeracija – knygos, jos dalių, lapų, skilčių ar puslapių žymėjimas eilės numeriais.
  • Ornamentas – knygos iliustravimo ir apipavidalinimo elementas, sudarytas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių figūrų.
  • Paraštė – puslapio laukelis, nespausdinta leidinio puslapio dalis, įrėminanti tekstą. Būna kairioji, dešinioji, apatinė ir viršutinė paraštės.
  • Pastraipa – teksto dalis, prasidedanti nauja eilute ir tęsiama iki kitos naujos teksto eilutės.
  • Puslapio antraštė – antraštė, kiekviename puslapyje virš teksto.
  • Puslapis – viena rankraščio lapo pusė.
  • Rankraštinė knyga – knyga, kurioje tekstas rašytas ranka, ranka pieštos ir jos iliustracijos.
  • Rašmenys – rašmenų grupė, arba rašto sistema (pvz., lotynų, hebrajų, kirilika).
  • Rašmuo – rašto ženklas arba vienetas.
  • Sąrašas – dokumentų (objektų) išvardijimas.
  • Skaitmenys – skaičių ženklai.
  • Skirsnis – smulki teksto dalis; skyriaus ar jo poskyrio padala.
  • Spaudas – įspaustas ženklas, žyma popieriuje.
  • Šriftas – tam tikro stiliaus ir dydžio rašmenų piešinių rinkinys.
  • Teksto išskyrimas – teksto dalies (raidžių, žodžių ar frazių), palyginti su visu tekstu, pakeitimas.
  • Užsklanda – ornamentinė ar vaizdinė puošmena, išskirianti ir puošianti rankraštinės knygos skyriaus arba dalies pabaigą.
  • Vinjetė – nedidelis, dažniausiai ornamentinis grafikos kūrinys, nesusijęs su tekstu, kitas puošybos elementas.
  • Viršelis – apdaras, gaubiantis knygą.
  • Žyma – tam tikro formato tekstas, įterpiamas į dokumentą, pavyzdžiui, data ir laikas (tokie, kokie yra įterpimo momentu).
  • Žymeklis, žymelė – popierinė, odinė ar kitos medžiagos juostelė, dedama į knygą skaitomai vietai žymėti.
Šaltiniai: kf.vu.lt/Navickienė, Aušra. “Rankraštinių ir spausdintinių medijų istorija”. epaveldas; baris; etalpykla.lituanistika/.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras to “Genealogams aktualios rankraščiuose paliktos marginalijos”

  1.   Dalia
    Vasaris 12th, 2018 | 14:52

    Laba diena, norėčiau sužinoti apie savo prosenelio Stanislavo Lazdauskio, Fransiškaus (Pransiškaus)iš Raseinių šeimą. Žinau, kad Stanislovas Lazdauskas buvo vedęs 1899 m. Grasildą Šilvaitę. Žinau, kad jo broliai Antanas, Juozapas, Elizabeta, Jonas emigravo į JAV. Jo tėvas Fransiškus Lazdauskas mirė 1897 m, palaidotas Raseinių kapinėse. Pagarbiai Dalia

Rašyk komentarą