BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dokumentuoti savo vaikystės namus

…home is where you hang your hat

“…namai - tai vieta, kur galiu pakabinti savo skrybėlę,” - sako anglai. Šiandiena išsiblaškę po visą pasaulį randame naujų būstų, kurie tampa namais. Ar mes, lietuviai, galime greitai įsikurt bet kurioje vietoje, prigyti bet kur ir jaustis kaip savo namuose?

Kas sukūrė jūsų namų atmosferą?

Kokie jūsų prisiminimai apie buvusius namus? O gal svečiuose jautėtės kaip namuose? Gal namai buvo svetimi, šalti? Ar turėjote vienintelius - ypatingus? Kas jums sukėlė gerus jausmus? Jums tai buvo vieta, žmonės, laikas? Ar buvo tokia vieta į kurią norėtumėte sugrįžti?

Kurie mano namai?

Gyvenau septyniose skirtingose vietose, taigi, įvairūs tie mano namai, jie keitėsi ir keičiasi visą gyvenimą. Kaip tik gyvenu persikėlimo nuotaikomis. Skirtingose vietose: mieste, kaime, savoje šalyje ir svetimoje valstybėje visur buvo bandoma prigyti. Buvo vietų, kur jaučiausi kaip namie, o kitur, nepaisant mano pastangų, to jausmo nebuvo. Geriausių namų prizą atiduočiau vaikystės namams - pas senelius atokiame viensodyje. Tikriausiai kiekvieni namai galėjo tapti “mano namais”. Nupirkti, laikini, paveldėti - visi buvo vadinami namais, bet kodėl taip skirtingai juos dabar vertinu?

Ar tik tada kai juos prijaukiname ir jaučiame savo pilnatvę, tada kai patys juos sukuriame tokius, kurie tampa jaukia vieta šeimai, mūsų draugams, artimiesiems - yra tikrieji namai? Gal vieniems - tai didelis individualus namas; triukšmingas, pilnas suaugusių, vaikų, draugų ir augintinių, kitam - mažas butelis kur nors priemiestyje, net bendrabutis prie stoties, ar naujas kotedžas prestižiniame rajone. Kiekvienas būstas yra kieno nors namai, kurie alsuoja savastimi, būdinga tik tiems, kurie juose gyvena. Tuščia gyvenamoji erdvė nėra “mūsų namai” (tik vieta skrybėlei pakabinti). Manau, mes patys esame jų kūrėjai. Palengva gyventojai užpildo namus, juos įdvasina. Stebiuosi, kai kas nors įsikuria dizainerio projektuotame interjere, kur kaip muziejuje viskas dera ir šeimininkas bijo pirkti vazą be specialisto leidimo. Tokie nėra savi, tik kitų žmonių sukurta namų vizija, bet ir juose gyvenama.

Ar galėtumėte aprašyti, nupiešti savo svajonių namus, prisiminti buvusius, juos palyginti?

Ar galėtumėte apibūdinti kaip atrodė tikrieji jūsų namai? Kokios buvo sienos, durys, kas už lango, virtuvėje ar koridoriuje? Akimirkai užsimerkę ir pasinerkime savo mintimis į prisiminimus…Kas iškyla pirmiausia - šviestuvas…senas vilnonis kilimas kambario centre…užuolaidų ar tapetų raštai…lentyna prikrauta knygų…mėgstamų žaislų? Gal būt buvo krėslas, kuriame sėdėjo bočius, ar radijo imtuvas aplink kurį būrėsi visa šeima. Gal namų ašis buvo stalas - ant kurio šventadieniais buvo dengiama staltiesė, rikiuojamos vaišės, prie jo buvo dainuojama, liūdima ar trumpam prisėdama atsisveikinti.

Ar galite mintimis pereiti per kiekvieną namo kambarį, prisiminti visas smulkmenas? Kokie ryškiausi vaizdai, kvapai…gal garsai?

Greičiausiai turite fotografijų, kurias panorote peržvelgti. Kiek namų buvo užfiksuota? Ar galite rasti skirtingus tų pačių namų vaizdus; prieš karą, po karo, vakar? Ar galėtumėte atkurti visą savo buvusių namų seką? Palyginti juos savo prisiminimuose, nuotraukose.
Gal būt išlaikėte savo, savo vaikų ar anūkų piešinius, mokyklinius rašinius apie šį būstą. Gal būta laiškų kur paminėti statybų, rekonstravimo, griovimo momentai, aprašyti džiaugsmai, nuogąstavimai ar baimės susiję su namais. Turite namų dokumentų, brėžinių, planų?
Šventės, svečių priėmimai, kasdieniniai darbai ir mėgstami užsiėmimai kiekvienuose namuose buvo skirtingi. Močiutės verdamos uogienės su gvazdikėliais ir cinamonu, mamos kepamų šventinių pyragų kvapai - tai jaukių namų prisiminimai. Sklindantys pianino, obliaus prie varstoto garsai ar medžio drožlių kvapas dirbtuvėje - tradiciniai dalykai senuose namuose.
Mano namų istorija - tai visi paminėti ir daugybė nepaminėtų dalykų. Kiek daug kartų važiavome apžiūrėti buvusių namų, fotografuoti, teko kalbinti naujus gyventojus. Tokie namai jau atitolę, susvetimėję, šildo kitus žmones.

Šeimos istorija - tai ne tik giminės medis. Namai irgi giminės paveldo dalis. Manau verta surinkti visą medžiagą apie savo esamą buveinę, savo tėvų namus, protėvių gyventas vietas.
Kaip dažnai girdžiu pasakojimus apie apsilankymus išnykusių kaimų vietose. Susitikimų metu tarp medžių statomi stalai, tiesiamos baltos staltiesės ir buvę gyventojai susėdę drauge kuria buvusių namų iliuziją.
Lai jūsų prisiminimuose namų slenksčio niekada neužžels žolė…

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (10) to “Dokumentuoti savo vaikystės namus”

  1.   Cijunas
    Balandis 24th, 2014 | 14:45

    Mano Auklėtoja sakė, kad išvykus man mokytis iš kaimo į Vilnių, savo tėvų namuose aš tapsiu svečiu. Nuo mano išvykimo jau praėjo 20 su trupučiu metų. Kaskart grįžęs namo (taip, aš visą tą laiką tėvų namus vis dar vadinu Namais) aš vis galvoju - ar norėčiau gyventi čia su savo šeima. Ir vis nerandu sau atsakymo. Dabar gyvenu naujuose namuose, kuriuos sukūriau pats su žmona praktiškai nuo nulio be pašalinių (dizainerių) invazijos. Palengva susigyvenu su tuo, ir naujieji namai po truputį virsta Namais. Bet vėl sau pagalvoju - ar norėčiau čia gyventi senatvėj? Atsakymo taip pat dar neradau. Sako, nereikia prisirišti prie daiktų. O į ką tada atsiremti? Plaukioti po pasaulį, kaip debesėliui danguje? Ačiū, gal be manęs…
    Ir vis dėl to, guliu vaikystės namuose… Užsimerkiu - gražu. Atsimerkiu - liūdna. Žinau, kad jeigu vaikystėj/paauglystėj kažkur buvo labai labai nuostabu, tai niekada nereikia ten grįžti - nusivilsi dabartine situacija, o prisiminimai subliūkš. Lai gražūs prisiminimai lieka širdy (smegenyse).
    Bet čia gi Gimtinė, Tėviškė, kur persipina liūdna dabartis su nuostabiais vaikystės prisiminimais. Ir bliūkšta jie, ir vėl pripučiu… Kažkada teks sustoti (gal ne savo noru)…
    Anądien, Tėviškėj besodinant ąžuoliukus vaikų garbei, pasakiau, kad užaugę galės pasakoti savo vaikams ir anūkams, kaip sodino… Vyriausiasis užklausė: - Kas bus, kai mirs Močiutė, ir mes parduosim šitą sodybą? Aiškindamas, kad man tai labai brangi vieta, ir aš jos nenoriu parduoti, norėjau tikėti savo žodžiais…

  2.   elena
    Balandis 24th, 2014 | 17:53

    Dėkoju už gražias mintis.
    Matomai, mes visi turime už kažko laikytis - ta atrama ir istorija, ir medis, ir giminės šaknys, ir gimtinė…
    Kada pasvyra koks kampas, slysta viskas.
    Yra stiprių, galinčių lėktuve gyventi. Bet didžioji dauguma, tų, kurie pagal profesiją ar pareigybes blaškosi po pasaulį, serga depresija. Viena mano giminaitė augo miške (šeima slapstėsi) - jai miškas namai.
    Išgirdus kokius šiltus paliktų namų prisiminimus išlaikė savo širdyse emigrantai, represuotieji, šiurpas ima. Poetų apdainuotas tėviškės įvaizdis tikrai suformuoja stiprių namų idėją. Kaip tada standartinis blokinis butas, esantis daugiaaukštyje, arba laikinas būstas Sibiro taigoje? Ar namai - tai ta vieta, kur tavo tėvai, kur jautiesi saugus?
    Pamaniau, renkantys savo giminės istoriją, sudarantys medžius, neišvengiamai grįžta prie šaknų, visi kalba apie vietą iš kur kilę. Vieniems tai sodyba, kitiems išlikęs medis, buvę namai ir įvairūs prisiminimai.
    Giminės istorija - ne tik žmonės ir datos, be konkrečios vietos visi pakimba ore.

  3.   Cijunas
    Balandis 25th, 2014 | 12:41

    Neįsivaizduoju nuolatinio gyvenimo blokiniame name. Pakako keleto metų studijuojant… Jau geriau tada miške.
    Aš tai jaučiu tokį nepilnavertiškumą, nes mano pavardė (tėvo ir jo protėvių gimtinė) kilusi iš vienos vietovės, o mano gimtinė yra kitoje vietovėje. Norisi lyg ir pirmosios labiau, bet nėra atramos tenai jau…

  4.   Gia
    Gegužė 9th, 2014 | 17:56

    Kaip susitvarkot su lenkiškai parašytais archyvais? Dasikasiau iki labai tolimų giminaičių ir nieko nebegaliu suprasti :/ Ir dar vienas klausimas: pavyzdžiui senesniose santuokų metrikose lietuviškos pavardės parašytos rusiškai (Pvz: Bargaila parašyta kaip Bargailov),tai man jas giminės medyje palikti tokias kaip yra ar sulietuvinti?

  5.   elena
    Gegužė 12th, 2014 | 12:00

    Kadangi vis dar vyksta karštos diskusijos apie pavardžių užrašymus, todėl iki šiol neaišku kaip teisingiau. Savo identitetui tikrumo nepridėsime - W ar V rašydami, bet savo kalbos nedarkykime (nekaip atrodo šiandiena sudarytame giminės medyje Barbara ar Bargailo). Bargailov - tai daugiskaitos kilmininko linksnyje rusų kalba užrašyta pavardė (pvz. vaikas - tėvų Bargailų). Rašykite lietuviškai, kitas pavardės versijas galite rašyti skliaustuose, pažymint užrašymo metus.

    Įdomu, kad sudurtinė pavardė Bargaila - gali būti kildinama iš dviejų antonimų: žiaurus ir gailus. Pagal Liet. etimolog. žod.:
    1 Lietuvių - bargus ‘griežtas, žiaurus’ < la. bargs (bar̂gs), tarm. (bā̀rgs): bargus, -i – bárgs.
    2 Žodžio, reiškiančio ‘skola’, ‘skolinti(s)’ dažnai yra skolinami, pvz. lie. bar̃gas ‘ėmimas prekių į skolą, kreditas’ (le. < borg < vok. Borg ‘skola’, borgen ‘skolinti’, plg. dar s. ang. borgian ‘skolinti’, ang. borrow ‘skolintis’ ir pan.
    3 Būga siejo *gail- su lie. gaĩla, gailùs, gailė́ti.

    Visos pavardės perrašant kito, blogiau jei jas išvertė pagal prasmę.
    Jeigu skaitote įrašus iš periodo XVII-XIX a. pražios, tai užrašai lotyniški, lenkų kalba perėmė lotynišką alfabetą, todėl pereinamuoju periodu pavardžių užrašai beveik nesiskyrė. Savo genealogijos archyve turite surinkti ir išsaugoti visą pavardžių užrašymų paveldą - tai irgi istorija.

    Apie pavardžių lietuvinimą ir užrašymų versijas jau daug rašiau temose: “Nelietuviškai užrašyti yra lietuviai ar svetimtaučiai?”; “Kol kalbininkai susitars…”; “Asmenvardžių užrašymai senuose dokumentuose”.

    Apie įvardijimų variantus: “Asmenų įvardijimai senuose dokumentuose”.

  6.   Cijunas
    Gegužė 13th, 2014 | 13:30

    Komentaras dėl pavardžių rašymo genealoginiame medyje. Daug kas priklauso nuo naudojamos programinės įrangos ir žmogaus kruopštumo.
    Jei programinė įranga leidžia, tai originaliai užrašytą pavardę galima įtraukti kaip antraeilę ar kaip pravardę, o pagrindine pasirinkti tokią, kuri bus daugelio žmonių. Taip lengviau ieškoti kataloge, lengvesnė statistika ir pan.
    Tačiau papildomų pavardžių fiksavimas gerokai sunkina darbą, todėl žmogaus kruopštumas čia yra irgi svarbus. Originaliai užrašius pavardę derėtų pažymėti ir jos šaltinį. Tas taipogi reikalauja papildomo laiko.
    Kai kurios programos leidžia išsaugoti nuotraukų - galima rašyti suvienodintą pavardę ir “prisegti” asmeniui nuotrauką su originaliu tekstu.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘2093463440 which is not a hashcash value.

  7.   Vika
    Birželis 4th, 2014 | 07:12

    Sveiki! Turiu tokį klausimėlį :) Sudarinėju savo protėvių giminės medį gal jau gerus metus ir pagalvojau kad reikia surasti tolimesnes gimines. Pavyzdžiui senelio sesers vaikus ar žmones iš prosenelės pusbrolio pusės. Bet man iškilo vienas klausimas: ar jie man tikrai giminės? Juk jie tokie tolimi, turbūt nei vieno bendro požymio neturime.

  8.   elena
    Birželis 4th, 2014 | 09:11

    Labas Vika,

    Giminystė - požiūrio klausimas, jeigu vidinis jausmas kužda, kad svetimi, greičiausiai jums jie tik statistiniai giminės. Aš bendrauju su 4,5 kartos pusbroliais - man jie giminės. Genetinis tyrimas rodo protėvių giminiškumą tūkstančiais metų atstumu. Tai įrodoma ir tikra. Senelio - prosenelio - proprosenelio giminystė - tikrai artima ir yra pati svarbiausia atliekant genealogijos tyrimą. Galima apsiriboti tik savo šeimos medžiu, bet jis bus dalinis, nepilnas. Pilnas medis yra toks, kuris sudarytas su visais tėvo, senelio, prosenelio vaikais ir jų vaikaičiais. Čia ne tik pavardės, bet ir kraujo giminiškumas.
    Bet sveikinu pradėjus rinkti savo giminės istoriją, tikiuosi nesustosite ir auginsite savo medį, rašykite - patarsiu.

  9.   Vika
    Birželis 4th, 2014 | 19:11

    Labai ačiū už atsakymą! Paklausiu dar kaiko: ką vadinate 4,5 kartos pusproliais? tai prosenelių vaikaičiai?

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  10.   elena
    Birželis 4th, 2014 | 22:18

    Taip, senelio brolio vaikai - man antros eilės dėdės, o jų vaikai man antros eilės pusbroliai ir pusseserės.
    Senelio pusbrolių vaikai - man trečios eilės dėdės, o jų vaikaičiai - man trečios eilės pusbroliai ir pusseserės.
    Tuo metu senelio pusbrolių vaikai - mano tėvui yra antros eilės pusbroliai ir pusseserės.
    Tai pavardės medžio seka.
    Jei formuotumėte mišrų medį - jungsite žmonas, dukras, jų sutuoktinius ir gausite daugybę pavardžių.
    Būna, kad sujungiami močiutės ir senelio medžiai - tokiam projektui reikia žinių ir patirties.
    Įmanomi sudėtingi junginiai, juos patogiau vaizduoti virtualiomis programomis, sunkiau sutalpinti į vieną lapą.

Rašyk komentarą