BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nelietuviškai užrašyti yra lietuviai ar svetimtaučiai?

Lietuvių kalbos vardynas viduramžiais buvęs tautinis, vyravo lietuviški vardai. Daugumą dabar tradiciniais laikomų vardų sudaro krikščioniški vardai, jie natūraliai prisitaikė prie lietuvių kalbos.

Palaipsniui asmenvardžiai “…gaudavo saviems tikriniams vardams artimas formas ir virsdavo tam tikrais tikriniais skoliniais, panašiais į bendrinius skolinius“. Todėl “nelengva atskirti, ar lietuvis įvardytas svetimos kilmės (skolintu arba suslavintu) asmenvardžiu, ar dokumente minimas asmuo yra svetimtautis“. Prieiga internetu/I. Baltrušaitienė “Svetimvardžių rašymo tradicijos formavimasis Lietuvoje” nuoroda>>>

Svarbu suprasti, kad istoriniuose rankraščiuose perrašomi vardai ir pavardės kartais prarasdavo pirminę formą. Vienintelė ar vėliausia išlikusi asmenvardžio užrašymo forma dažnai neatspindi kelių šimtmečių senumo - tikrojo tarimo, nei tikrojo grafinio pavidalo. Specialistai pripažįsta, kad tik originalus užrašas yra autentiška asmenvardžio forma. Mums surandantiems visą pavardės kitimo kelią yra svarbus jos užrašymų paveldas, t. y. istorinė vartosena. Tai kas išlaikyta senolių pasakojamojoje medžiagoje yra ištarto ir išgirsto įvardijimo versija, vartota gyvojoje kalboje. Kiek kitoks asmenvardžio užrašymų varijavimas, nes nuo pat raštijos pradžios iki šių dienų jų pokyčius įtakojo daug veiksnių. Vienas jų - senųjų raštų vartotos formos.

Lotyniško pagrindo rašmenimis užrašyti vardai ir pavardės, paraidžiui užrašomi lenkų raštininkų, palaipsniui keitė formą. Buvo tarsi „adaptuojamos”, nes vienokio tipo rašmenimis parašyta pavardė buvo perrašyta kitokio tipo rašmenimis. ( lotynų kalba - Jaugel, lenkiškai užrašant pakeista į Jawgell, o Nutowi į Nutowicz, Galakis - Galowski).


Kitų kalbų kilmės pavardės Lietuvoje susidarė:

  • Iš skirtingų įvardijimo tradicijų ( kaimyninių šalių lenkų, rusų, vokiečių, skandinavų).
  • Lietuvių pavardžių lenkinimo ir rusinimo atvejais kaitaliojosi užrašant jas iš “nuogirdų“, iškraipant asmens įvardijimą netyčia arba išverčiant pagal prasmę.
  • Pavardes dirbtinai užrašant slavų priesagomis.
  • Savanoriškai keičiant į slaviškas (norint paslėpti žemesnę kilmę).
  • Per santuokas su svetimtaučiais.

Tokiais būdais ir dar daugybe nepaminėtų, buvo prarandamas asmenvardžio tapatumas. Kol susiformavo pavardės tai buvo įvardijimo istorinė kelionė. Štai kodėl mums mėgėjams kartais sunku tiksliai nustatyti reikalingo asmens tapatumą. Lotyniškai užrašytą antroponimą, apdairiai reikia priskirti lenkiškai perrašyto asmenvardžio savininkui. Lotynų kalba užrašytos pavardės (ar pravardės?) buvo palaipsniui keičiamos į lenkiškai užrašytas versijas. Palaipsniui ir netolygiai, nes ne iš karto visi raštininkai išmoko kitą kalbą, kartu keitėsi užrašomų pavardžių formos. Lingvistų teigimu patekę į kitą kalbą ir pakeisti vardažodžiai iškreipia tikrąją formą ir reikšmę. XVIII amžiaus pabaigoje, Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, asmenvardžių užrašymui didžiulę įtaką darė rusų kalba. XIX a. pabaigoje pasirodė rašybos taisyklių sąrašas, kuriame kitų kalbų vardažodžius (antroponimus) siūlyta rašyti pagal lietuviškąją tartį. Nepriklausomoje Lietuvoje pavardes pradėta lietuvinti.

Apžvelgiant pirmųjų pavardžių įrašus, tenka pasidomėti bažnytinių santuokų registracijos istorija.

Privaloma santuokos registracija Katalikų bažnyčioje buvo įvesta tik po 1563 m. Tridento susirinkimo. XVI a. Lietuvos Statutai numatė, kad santuoka turi būti sudaryta su tėvų, globėjų, valdovo sutikimu bažnyčioje. Kai kuriose Lenkijos bažnyčiose įrašai buvo vykdomi jau prieš Tridento susirinkimo nurodymą. XVIII a. įsakyta atlikti bažnytinių įrašų kopijas ir perduoti į seniūnijų teismus. 1832 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo I dalis buvo pagrindinis civilinės teisės šaltinis didžiojoje Lietuvos dalyje ir liko galioti ir 1836 m., vėliau buvo daromos įvairios įstatymų pataisos, kurios nustojo galioti paskelbus nepriklausomą valstybę. Nuo 1940 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvoje priimtas Santuokos įstatymas, įsigaliojęs rugpjūčio 15 d., leido sudaryti civilinę santuoką ir išsituokti teismo tvarka. Santuoka turėjo būti sudaryta pas metrikų vedėją, o po to buvo galima tuoktis pas dvasininką, bet tokia santuoka teisinės galios neturėjo. Prieiga internetu/R. Juozapaitienė/”Bažnytinės santuokos registracija Lietuvoje: istorija ir dabartis”. nuoroda>>>

Įdomu, kad Lenkijoje bajorai nuo XV a. knygose surašomi pravardėmis arba taip vadinamais slapyvardžiais. Dažniausiai jų pavardės sudaromos prie vietovardžio pridedant priesagą -ski (pavyzdžiui, Wola - Wolski). Valstiečiai iki XVIII a. pavardžių dar neturėjo, todėl ankstyvose bažnytinėse knygose buvo užrašomi vardais ir pravardėmis ir tik XIX a. buvo įteisintos galutinės pavardės. Tiems kurie jų neturėjo, buvo priskiriamos naujos pavardės pagal gyvenamą vietą (dvarą, kuriame dirbo ar gyveno), vietovardį, bajoro pavardę. Taip pat papildė knygas naujomis pravardinėmis pavardėmis, sudarytomis pagal būdą, charakterio savybę, asmens bruožus. /

Prieiga internetu/stankiewicz.e.pl

Kas kaip užrašė mūsų protėvius?

Mūsų valstybėje lotynų kalba užrašomos pavardės buvo artimos lietuviškiems tikriniams žodžiams, užrašytiems lotyniškomis raidėmis (1599 m. Joniškio krikšto knygose: Rimaitis, Valiùkaitis, Dunda, Gawenaitis, Jacubaitis, Mutuliene, Uzkuris). Nuo tada, kai Lietuvos bažnyčių rašomoji kalba tapo slaviška, senuose dokumentuose lietuviški asmenvardžiai būdavo pateikiami su slaviška fonetika ir morfologija. Kadangi iš pradžių raštas vartotas daugiausia Bažnyčios reikalams, tai tą kalbą neretai vadiname bažnytine slavų kalba (slavų kanceliarine kalba).

Gostautai (tai senas vedinys – dvikamienis asmenvardis su pirmuoju dėmeniu Gos-: gostis „atkusti, atsigauti, susivokti“) paversti Goštautais. Atsirado įvairiai iškraipytų užrašymų, nes slavų kalbose ilgieji balsiai nesiskyrė nuo trumpųjų, balsę a keitė į o (Jogaila keičiamas į Jagaila, Bagvila į Bogvil), dvibalsius ai, ei slavų raštinė pakeitė garsų junginiais oj, ej.

(Bareika - Borejka),au buvo pakeistas junginiu ov (Gedgaudas - Gedgovdas), arba pavardės buvo užrašomos be galūnių (Gedgovd). Padaugėjo atvejų, kai asmenvardžiai buvo rašomi su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis -ovič, -evič, -ova, -ovna, -evna. Kai kurios taip sudarytos pavardės buvo labai populiarios, pavyzdžiui, užregistruota net 1540 šeimų, turinčių pavardę Stankevičius.

Prieiga internetu/Z. /Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“ Nuoroda>>>

Istorijos ir etimologijos žodynas, (II tomas L-Z, Krokuva 2001: 474) nurodo, kad pavardė Stankiewicz užfiksuota Lenkijos teritorijoje ne anksčiau kaip 1470 metais. Žodyne aiškinama: Stankiewicz – Sudaryta iš Stan - ki + ewicz, iš veiksmažodžio “stovėti” stan- ir priesagos ewicz, nurodant, kad jis Stanislovo sūnus syna Stanisława.

Galima pavardės kilmė:

  • Stan – iš vardų: Stanisław, Stanimir.
  • Stan - slavų kalbos žodis reiškiantis palapinė, kempingas (Bruckner - “Etimologijos žodynas”).
  • Taip pat žr. stánek. Žodynas Varšuva (1915, Vol VI, p 390) iš: butas, apgyvendinimas, palapinė, kryžiuočių stovykla StankaCh.
  • Pavardė taip pat gali būti laikoma vietovardinės kilmės iš populiariausios vietos pavadinimo Stanko.
  • Stanek - šventa vieta Balstogės, rajone.
Panašios darybos vietovių pavadinimai:
Staniūnai (Švenčionių raj.) Staciškės (Lazdijų raj.) Stankutiškės (Vilniaus raj.) Staniūnai (Panevėžio raj.) Stan, Stanchyki, Stanki, Stankovo, Stankevichi, Staniunci, Stankovizna - vietovardžiai Baltarusijoje. /Parengta pagal prieigą internetu/nuoroda>>>

Nedideli pavardžių pakeitimai atsirado dėl jų sandaros skirtumu, pavyzdžiui Daugėlaitė lotyniškai užrašoma Dawgelina, lenkiškai - Dawgialowna, Dawgialowiczowna arba Dawgialanka, rusiškai - Довгялловнa. Jeigu pridėtume kai kurių raidžių kaitaliojimą, užrašymo versijų būtų tris kartus daugiau.

Knygose esu suradusi išverstų pagal prasmę asmenvardžių, nurodant amatą, veiklą. Aukštaitijoje dažnos pavardės Pivoriūnas arba Pivorius, galimai sudarytos iš slaviško žodžio пиво, pridedant lietuvišką galūnę, tačiau atsirado keletas panašių slaviškų pavardžių Piwowarowicz reiškinčių “aludario sūnus“. Panašios: Kavolis - Kowal; Smalinis- Smolicz.

Kalbininkas Z. Zinkevičius aprašydamas pavardžių sudarytų iš krikšto vardų užrašymą, pastebi, kad vardai retai kada verčiami į slavų kalbas. Pavyzdžiui, “Jurgis knygose rašomas lotyniškai Georgius arba lenkiškai Jerzi (Jerzy), tačiau tėvavardis daromas bemaž vien tik iš lietuviškos šio vardo formos Jurgis, taigi Jurgievič Povilo vardo -Povilaičiova,

Slaviškų tėvavardinių priesagų “prisegimo” tradicija atsirado dar ir dėl noro tapti „poniškesniu“. Tiek Lenkijoje, pridedant -ski, tiek Lietuvoje sudarant pavardes su priesagomis -ovič, -evič, buvo tikimasi pakelti savo statusą, paslėpti žemesnę kilmę, pavardę perdaryti panašia į bajorišką. Nelabai kilmingai atrodo Šiurkus tapęs Šiurkevičiumi, panašiai: Vabalevičius, Šakštanovičius, Pliuškevičius, Šlapinovičius, Kulnievičius, Mardasovičius, Belonoškovičius, Chamčiauskis. Lenkijos pavyzdžiu sudarytų pavardžių su priesagomis -ovski, -evski, -inski, -icki atsirado arba dėl ”mados pagražinti“ savo asmenvardį, arba įsigalint lenkų kalbos raštijai tendencija užrašyti svetimvardžiu (Nabažinskis, Šarlauskis, Ozolevskis, Kveilovskis). Ilgainiui tokios pavardės buvo sulietuvintos į -auskas (-iauskas), -inskas, -ickas. Taip iš tėvavardinės pavardės, sudarytos įvardijant Petro sūnų, užrašytos Petraičiu, lenkinant kito į Petrovski ir sulietuvėjo į Petrauską.

Lietuvoje gausu vietovardinių pavardžių: Žemaitijoje Pilsūduose gyveno Pilsudskis, Beržėnuose - Beržanskis. Z. Zinkevičius pažymi, kad panašus lenkiškų pavardžių darybai, pridedant -ski, yra tiesioginis lietuvių priesagos -iškis atitikmuo. Tokios pavardės sudarytos su lietuviškos kilmės vietovardžiais (Prelgavoje gyveno Prelgauskis, Apuolėje - Apulskis, panašiai prie Kačiargiškės - Pakačiargiškis). Viena svarbu, kad formuojantis paveldimai asmenvardžių sistemai pastoviausias buvo pavardės kamienas, o tos pačios šaknies asmenvardžių priesagos itin įvairavo. Laikui bėgant pavardžių priesagos tapo dažnesnės, galiausiai įsitvirtino asmenvardžių sistemoje.

Taigi, daug kartų perrašytos, išverstos ar kitaip pakeistos pavardės pradėtos vadinti svetimomis, nelietuviškos darybos. Pagal kažkaip susiformavusius ir iki šių dienų išlikusius pavardžių užrašymus šiandiena sunku spręsti apie žmogaus tautybę. Kalbininkai vertindami svetimvardžius, svetimomis laikomas mūsų pavardes abejoja, kad jos skolintos (atneštinės) iš kitų tautų. Greičiausiai jos perdirbtos čia pat, Lietuvoje. Mes sekdami savo šeimų užrašymo istorijas, galime stebėti kaip vyko šie procesai ir kada baigėsi.

Knygose aš radau svetimvardžių (retų, neįprastos darybos pavardžių) įrašytų tarp mūsų gentainių, gyvenusių įvairiose parapijose. Nemažai jų - svetimtaučiai, susituokę su Lietuvos gyventojais tiek valstietiškos, tiek bajoriškos kilmės atstovais. „Nelietuviškos“ pavardės sudarytos tiek žodžio šaknies (kuri sudaro pavardės kilmės pagrindą), tiek priesagos pagrindu. Jas sunku priskiri konkrečiai tautai, dar sunkiau suprasti prasmę ir kilmę.

Savi ar svetimi?

Nelietuviškos pavardės neturi lietuviškos kilmės šaknies bei kamieno. Bet. Į „nelietuviškų“ pavardžių užrašymus turėtume žiūrėti atsargiai, jų tikroji forma gali būti neišlaikyta, perrašant atsirasdavo dar daugiau variacijų ar klaidų. Visomis kalbomis užrašytos svetimtaučių pavardės buvo taisomos, perrašant keičiamos. Pridedu 1818 metų Sedos parapijos gimimo-krikšto įrašo pavyzdį, kuriame Hrinert pavardė, esanti šoniniame knygos lauke, krikšto skiltyje taisyta į Hgrining. Taisant pavardę, viduryje žodžio atsirado g raidė ir galūnė -ing. Galėjo raštininkas suklysti, rašydamas neįprastą, netradicinę pavardę.

Hgrining?

  • Hrinert, Hgrining. /Seda 1818 m./Galimai tai Griningo pavardė LPŽ aiškinama - vokiečių kilmės iš Grüning, Gröning. Arba anglų kalbos darinys iš Green, panaši į paplitusias Greening, Grening, Gruening.

  • Horain/Seda 1817 m./Gorainas pavardė LPŽ aiškinama yra rusų kilmės iš Горaинь. Pagal ufolog.ru dvi versijos: pavardė Горaин yra slavų kilmės ir susiformavo iš žodžio “Горa” (kalnas), kita versija iš lotynų kilmės vardo Gorain (arba Gorayn), reiškia (troškulys, geismas) ir verčiamas į “pageidaujamas”. Lenkijoje žinoma kilminga Gorainyh giminė, kurios pradininkas karališkasis bajoras Gorain, gyvenęs XVI amžiaus pradžioje.
  • Neyman/Seda 1823 m./panaši į lietuvišką Neimanis. Danų: variantas - NiemanNeumann sutinkama vokiečių, danų ir žydų (Ashkenazic), pavardė kilusi iš žodžio “naujokas”, vokiečių “neu” (nauja) +“man” (žmogus).
  • Erman/ Obeliai 1830 m./Amerikiečių rašyboje German /Ehrmann rašoma Vokietijos. Vokiečių kalbos žodis German:honor” (savigarba) +“man” (vyras).
  • Brymer/Onuškis 1640 m./Škotų kalbos variantas rašomas Brimer, kuris tikriausiai yra kilęs iš etninio pavadinimo Bremner .
  • Salsman/ Joniškis 1822 m. /iš vokiečių kalbos Salzman. Salzmann - vokiečių kalboje: druskos pardavėjas, vokiečių kilmė reiškia: “salz” (druska) + “man” (vyras).
  • Hanen/ Joniškis 1816 m./Škotų: nepaaiškinamos kilmės. Galimai Airijos Hannan variantas, arba vokiečių: tikriausiai iš pavadinimo “Zem hanen” (gaidžio ženklas) žr. Hahn.
  • Larson/Aleksandravėlė 1802 m. /Švedų asmenvardis Larsson, danų ir norvegų Larsen. Anglų kalboje: patroniminės kilmės pavardė iš vardo Lawrence.
  • Albin (vardas Christian) /Joniškis 1816 m./Jis - J. Hanen ir J. Hillebrant santuokos liudininkas./ iš vardo Albin anglų, pietų prancūzų, vokiečių (daugiausia Austrijos ir Vengrijos): kilmė iš vardo Albin (lotynų “albinus”, iš “albus” (baltas). Arba germanų kilmės vardą Albuin, kuris yra sudarytas iš “alb” (elfas) + “win” (laimėti) reiškia: laimėti draugą.
  • Holsen/Jerzy fon Holsen/ Joniškis 1810 m. įrašytas liudininku iš Saločių parapijos./Norvegų, danų, ir olandų: patroniminė pavardė neaiškios etimologijos; galbūt sumažinta Holgerson forma.
  • Fisher/ Joannem Fisher /valstietis/ Joniškis 1810 m./Anglų kalboje “fischer“ (žvejys). Panašūs pavardžių vediniai pagal panašią reikšmę daugelyje kitų Europos kalbų, (Vokietijos Fischer Olandijos Visser, vengrų Halász, Italijos Pescatore, Lenkijos Rybarz ir t. t.
  • Sando/ Antonio Sando/ Joniškis 1810 m. /Kuršėnai/Norvegijos (Sando): ankstesnė forma Sandøy, maždaug penkiolikos sodybų pavadinimas, kilmė senovės skandinavų Sandey, (smėlio) “sand” + “Ey” (salos).
  • Thiel/ Kelmė1794 m./Šiaurės Vokietijos ir Olandijos: mažybinė asmenvardžio forma Thietilo.
  • Ginter/ Georgium Ginter (Ginten?)/ Kelmė 1808 m. Kilmė: Vokietijos ir Lenkijos: variantas Günther (žr. Guenther), panašus į Ginther.
  • Ney/ Kelmė 1811 m/Anglų kalboje: variantas Nye. Airijos: mažybinė forma O’Ney. Šiaurės Vokietijos pavardė iš vokiečių ni (g) e, ney (g) e (nauja). Olandų (de Ney): variantas Nay.
  • Bagwell/ Thoma Bagwell/ valstietis/Kelmė 1766 m./Anglų: neaiškios kilmės. Tai gali būti iš Backwell varianto, vardas Backwell kilęs iš Somerset vietovės. Senovės anglų žodžio bagga ”badger” (keteros) + “wella” (pavasaris).
  • Conrad/Aleksandravėlė 1810 m. /Vokiečių: nuo germanų asmenvardžio Konrad, susideda iš: Kuoni (drąsus), + rad (žiurkė). Viduramžiais Konrad buvo labai populiarus asmenvardis Centrinėje Europoje. 
  • Hellman/Thaday Hellman/Kelmė 1771 m./Anglų kalboje: topografinis pavadinimas hill dweller (kalvos gyventojas) žr. Heller. Olandųs: variantas Helman. Vokiečių: žr. Hellmann. Hellmann - šiaurės Vokietijos: topografinis pavadinimas iš vokiško žodžio “Helle” (stataus šlaito) + “Man” (žmogus).
  • Ketler/Ketler Vincenty/Juzefos Savičienės vyras/ santuoka 1822 m. Zarasai, Čepuliškė/Vokiečių kalboje pavardės Kettler variantas.
  • Mora/ Aleksandravėlė 1819 m. / Portugalų, ispanų ir katalonų (Móra) kilmė: iš vietovės pavadinimo Mora, o kai kuriais atvejais iš mora šilkmedžio. Italų kilmė: iš topografinio pavadinimo mora (krūva akmenų). Čekijos ir Lenkijos kilmė iš: sutrumpinto vardo, pavyzdžiui, Čekijos Mauric, lenkų Maurycy, kilęs iš lotynų Mauritius.
  • Berch/Onuškis 1748 m./sutrumpinta olandų van den Berch forma, variantas Vandenberg. Kita versija Vokiečių sutrumpinta Bercht vardo forma iš asmenvardžio Berthold.
  • Los/Adutiškis 1702 m./ lenkų pravardinė kilmė: dideliam, nerangiam asmeniui įvardinti, iš lenkų “łoś ” (briedis). Arba olandų: slapyvardis iš “Losch” (raibsta, vienaakis).
  • Rychter/ Naujasis Daugėliškis 1774 m./iš vokiečių kalbos Richter žodžio, reiškia: arbitras ar teisėjas. Vokietijoje rihtære (nuo rihten ). Terminas buvo naudojamas viduramžiais dažniausiai teisingumo pareigūnams.
  • Fok/ Kuršėnai 1812 m./iš olandų: variantas Focke. Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų: iš sutrumpintos formos, bet daugelis asmenvardžių formavosi iš Volk.
  • Graft/Aleksandravėlė 1792 m. /Olandijos: taip pavadintos gyvenvietės Šiaurės Olandijoje ir Zelandijoje . Antras - panašus variantas Gracht taip pavadinamas žmogus, kuris gyveno kanalu mieste, olandų Gracht.
  • Walter/Aleksandravėlė 1820 m. /Vokiečių, švedų ir anglų kalbose: iš germanų vardo Walter, sudaryto iš: Wald (taisyklė)+ Heri, Hari (armija).
  • Frankowna /Šakyna 1802 m./pavardės kilmė prancūziška France, pavadinimą suformavo turkai, graikai ir arabai įvardindami vakarų europiečius; prancūzus, italus, anglus.
  • Hofmeyer/Gruzdžiai 1776 m./pavardės kilmė iš vokiečių kalbos žodžio Hofmeyer, reiškia dvaro ūkio valdytojas.
  • Baker/Šakyna 1779 m./pavardės kilmė iš anglų kalbos baker/bakere - reiškia karštai džiovinti, kepti; vokiečių - becker; olandų – bakker,
  • Hreynolf/Reynholfova/Šakyna 1779 m./kilmė iš vokiečių Reinhold, asmenvardis pirmą kartą paminėtas Stralsburge 1303 m, iš senos formos Reginold, reiškia - gudrus taryboje.
  • Fridryk/ Šakyna 1800 m./kilmė vokiška iš vardo Friedrich, reikšmė: fred (taikos), ric (galia).
  • Tym/Šakyna 1805 m./pavardės kilmė iš senovės anglosaksų vardo Tima, arba senovinio vokiško Thiemmo.
  • Hole/Šakyna 1805 m./pavardės kilmė iš senovinio prancūzų termino „halle“, kuris reiškia didelis dvaras.
Daug įvairių nelietuviškos kilmės pavardžių radau savo gentainių gyventose parapijose, įrašytų į jų dokumentus. Surašiau keltą įdomesnių knygose surastų pavardžių variantų, kurių reikšmės neišsiaiškinau.
Druf, de Lautrek, Lancelo Germano, Baron von Fokk, Hofman (Ochman), Chlap, Simorok, Szpinkiel, Sanderson, Fryšenbruder, Szening, Holsten, Fos, Sando, Figert, Uman, Horvall, Rell, Goes, Handlyk, Hilebrant, Brangberg (Bramβberg).
Tarp retesnių keli Hiksa pavardės užrašymai: Fekixa, Hixsa, Fixet, šios pavardės ištakos Saksonijos regione Vokietijoje, variantai: Fike, Feick, Fix, Fick. Čekų kilmės Johanas Hiksa (1859-1934) - vienas žymiausių XIX a. Lietuvos fotografų.
Įdomus garsios giminės atstovo Antano Lotreko pėdsakas Lietuvoje (M: Dnus Antonius de Lautrek Comes de eadem Aula Daugincie 1823 m.). Apie kurį rašoma:Šiaulių gimnazijos statybai trūkstamus 3 659 rb. sumokėjo grafas de Tuluz – Lotrekas, kuriam 1854 m. pinigai grąžinti iš valstybės iždo”. Lietuvos Katalikų Bažnyčių žinyne nurodyta, kad: “1797 m. Šakynos seniūnija dovanota grafui Lotrekui, kuris atsisakė šelpti kleboną ir apie 1815 m. atėmė valaką žemės. Teismo sprendimu 1816 m. žemė grąžinta, bet 1822 m. remontuojant bažnyčią, stogą uždengti policija grafą priversti nepajėgė”.

Paklausite - kam reikia analizuoti svetimvardžius? Kiekvienas svetimšalis ar nelietuvių kilmės atstovas Lietuvoje paliko pėdsaką, paliko ženklų ir giminių istorijose. Kitataučiai ar nelietuviškais asmenvardžiais vietiniai asmenys liudijo gentainių santuokas, krikštijo vaikus, todėl glaudžiai bendravo tarpusavyje. Visi praėjusių epochų gyvenimo dalyviai, praūžusių audrų ir neramumų liudininkai, nuobodžios ir monotoniškos kasdienybės ar rafinuotos ir šarmingos gyvensenos kūrėjai, garbės ir dorumo saugotojai. Aktorius Dausonas, kunigas Mamertas, grafas de Šuazel-Gufje, auksakalys Vagneris, sodininkas Bolmanas, generolas Marikonis ir daugybė panašių asmenų viešėjo, gyveno, kūrė ir gal kartais paaukojo gyvybę mūsų krašto gerovei. Jeigu šie kitataučiai liko gyventi Lietuvoje, jų pavardės buvo lietuvinamos, įgavo lietuvišką kirtį, galūnę, tai paskiausiai tapo nelietuviškos kilmės lietuviška pavarde.

Šiandiena baigta nedidelė kelionė po parapijų knygas. Prabėgomis žvilgtelėjome į seniausių pavardžių užrašus, nežinomų raštininkų dailiai ir tvarkingai suguldytus knygų puslapiuose. Jeigu ne jie, kur surastume savo protėvių pavardžių lobynus? Ir nesvarbu, kad tie užrašai lotynų lenkų, rusų, lietuvių kalbomis, slavinti ar su klaidomis, svarbu viskas nuosekliai surašyta į metrikų knygas.
Parengta pagal: LPŽ, ”Dictionary of American Family Names”. Prieiga internetu: freegenealogytools.com, ancestry.com, answers.com, ufolog.ru, houseofnames.com, sanskritdocuments.org, hetimologija.baltnexus.lthttp://www.ketrzyn.mm.pl/~wastan/wywodzenie.htm

Patiko (4)

Rodyk draugams

komentarai (2) to “Nelietuviškai užrašyti yra lietuviai ar svetimtaučiai?”

  1.   Arūnas
    Gruodis 9th, 2013 | 23:02

    Pivoriūnai kai kur patapo Burlingiais.

  2.   elena
    Gruodis 10th, 2013 | 17:09

    Įdomu! Galėtų būti nauja tema, pavardžių transformacijos. Bet tai gali suprasti ir surasti tik šeimos genealogiją tiriantys asmenys.

Rašyk komentarą