BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archaiškumas ir modernybė

Kam gilintis į praeitį? Mirusiųjų neprikelsi. Kas buvo pražuvo.

Kaip dažnai girdžiu šias frazes, kada pasakoju apie savo pomėgį ieškoti savo protėvių ženklų.

Kaip tik XX amžiaus sandūroje su naujuoju tūkstantmečiu netikėtai gavau knygą su konferencijos, skirtos įtakingo danų humanisto Age Meyer Benedictsen studijai apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį. Netrukus gavau ir pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą 1997 metais. Šiandien ji keliauja iš rankų į rankas. Knyga parašyta prieš 120 metų, kurioje aprašytos jautrios mūsų tautinio sąmoningumo pamokos.

Jo veikalas apie Lietuvą - tautą, kuri atsibunda, sunkios carinės priespaudos metais XIX amžiaus pabaigoje, ir ta mintis buvo beveik pranašiška. Kada visiems atrodė, kad Lietuvos vardas buvo išnykęs iš žemėlapio, knygoje prabilta apie atgimimo prošvaistes.

Ten, kur grobuoniški ereliai dviejų galingiausių kariniu atžvigiu Europos valstybių herbuose atiduoda vienas kitam pagarbą, šių dviejų šalių pasienio stulpai yra įkasti svetimos tautos žemėje: ši žemė nėra nei vokiečių, nei rusų; pilietybės teisių ten neturi nei vokiečių, nei rusų kalba - ši žemė yra Lietuva”.

Per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį taip pat buvo ginčytasi kas sudaro “lietuviškąją individualybę”, kokios jos stiprybės ir silpnybės. Daug kam pasaulyje atrodė, jog lietuvių likimas seniai nulemtas ir po II-ojo pasaulinio karo, bet pabusti jėgų radome ir vėl. Dabar atkuriamos valstybės nacionalinį tapatumą veikia ir vidaus ir išorės veiksniai, bei kelia vis naujus iškylančius iššūkius. Nelikus kultūrinių, politinių ir ekonominių užtvarų, tautinės kultūros tapatumui, atrodo, iškilo rimtas išnykimo pavojus.

Pranašiškai knygos “Lietuva Bundanti tauta” įžangoje skambėjo tekstas

“Ne, civilizacija turi būti tik bendras kapitalas, kurį mes kaupiame, ir iš kurio visi turime naudos, o kiekviena tauta turi gyventi savo gyvenimą, su savo kalba, nes būtent kalba yra tautos tvirtovė.”

Kokie iškalbingi mūsų kalbos turtingumo pavyzdžiai daugiau nei prieš šimtą metų buvo pateikti A. Meyer Benedictsen knygoje “Lietuva Bundanti tauta”. Jis pastebėjo, kad lietuvių kalba turi stulbinamai daug žodžių realiems daiktams pavadinti, išreikšti jausmus ar veiksmus. Pavyzdžiui, ateiti lietuvis gali noriai, nenoriai, guviai arba nerangiai ir vieną veiksmą nusakyti galima dešimtimis sinonimų. “Lietuvis paltą velkasi, batus aunasi, pirštines maunasi. Sakoma, kad grūdai išnokę, uogos išsirpusios, o riešutai išbrendę.” Jis pastebėjo, kad mūsų tautos žodyne kaip niekur kitur gausu žodžių įvairiems giminystės ryšiams išreikšti. Mes net nepastebime, kad žmonos tėvą vadiname - uošviu, o vyro tėvas - šešuras, vyro motina - anyta, dėdės žmona - dėdienė, tetos vyras - tėtėnasJau pamirštame, kad vyro brolis gražiai vadinamas dieveriu, šiandiena kur kas dažnesnis skolinys (iš slavų) - švogeris. Dukters vyras dažniausiai - žentas, o martas, dukravedis, dukterėnas jau primiršti. Kitose kalbose dažniausiai išlikę tik tetos, dėdės, pusbrolio ar svainio terminai. Apie giminystės terminus rašiau: plačiau.

Pateikiu keletą šio autoriaus įžvalgų.

Minėtas mokslininkas apžvelgdamas mūsų šventes ir papročius pastebi, kad pagonybei nutilus, išliko daugybė keistų senų papročių, kurie vis labiau virsta tuščia forma, spektakliu, bet kurių vis viena dar laikomasi. Tokie papročiai ypač susiję su metų laikais ar svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais - gimimu, vedybomis, mirtimi“. Įdomus paprotys - pirmiausia apie mirtį pranešti velionio bitėms šiandiena pamirštas: pabarbenus į bičių avilio stogą tris kartus ištariama, kad bičių šeimininkas miręs. Keistas atrodė ugnies garbinimas, kuriai duodavo valią, nes užsidegusią trobą ar svirną nedrįsdavo gesinti. Pavasario šventę lietuviai švęsdavo pirmąją metų dieną - kovo 1, sudegindami baidyklę, simbolizuojančią mirštančią žiemą.

“Visos senovinės metų laikų šventės - pavasario šventė, vainikų pynimo šventė, vasarvidžio šventė, pjūties šventė ir medaus kopinėjimo šventė - tai vis linksmybių šventės, per kurias lietuviai laikėsi savo protėvių papročių.”

Įdomu, kad vainikų pynimo šventės metu jaunuoliai išsirinkdavo sau mylimąsias, bent jau tai vasarai ir rudeniui, jei ne ilgesniam laikui.

Džiugiausia metų diena - nuobaigai - derliaus šventė, kada iš laukų grįžtantį didžiulį pulką, vediną gražiausios merginos su rugių varpų vainiku, pridengtu balta drobule, pro vartus pasitinka šeimininkas. Paėmęs vainiką visiems padėkoja ir išdalina dovanas; merginoms skareles ar karolius, o tai, kuri nešė vainiką, brangesnę dovaną. Iškalbingiausias samdinys pasako kalbą, įrašytą į beržo tošį: Iš gilų miškų, nepereitų palių, smarkumo bado ištikti, ėjom ieškoti kvepiančios daubos, sidabrinio rugių, auksinio kviečių lauko. Ėjom, ėjom per miškus, gireles, per balas, bičių gyvenimus ir meškų patalus. Šalčius ir lietus kentėjom, nieks mumis nepasigailėjo…Mes ant tavo milastės atėjom, tavo javus nupjovėm ir vainiką atnešam, nei iš aukso, nei sidabro, nes iš deimanto rugių, iš gintaro kviečių…”

Šeimos šventės susiję su daugybe papročių ir apeigų.

Turbūt labiau nei bet kuri kita Europos tauta, jie pakylėjo savo kasdieninį gyvenimą, išmoko pajusti ir žavėtis mažų daiktų grožiu, atskleidė tokią tyrą ir turtingą vaizduotę, jog ši, užmirštą tautą kukliame jos kampelyje, gaubia poezijos šviesa. Ją galima palyginti su miegančiąja gražuole girioje: erškėčiai slepia ją nuo plataus pasaulio, bet ji sapnuoja rožinius sapnus

” Šios tautos tradicijų niekad netrikdė jokia jėga, jos buvo saugomos prisiminimuose ir simboliuose. Apie kiekvieną metų dieną, kiekvieną praslenkančią valandą, kiekvieną kasdienybės judesį ji galėjo ką nors pasakyti, o tai nušvietė ją genialumo, folkloro, mito šviesa. Apie kiekvieno gyvulio vietą gamtos sistemoje, apie kiekvieną gamtos reiškinį lietuviai turi savą sampratą. Jo aprašomas lietuvis užtraukia dainą, pažvelgęs į šerkšnu užklotą mišką melsvą žiemos dieną, girdamas jos grožį, arba apie puolusią mergaitę pasako Jau niekada ji neužsidės rūtų vainikėlio”.

“Be abejonės, visame pasaulyje būtų sunku rasti tokią valstiečių tautą kaip lietuvių, kuri sugeba švente paversti ir darbą, ir poilsį.” - teigė žymusis danas. Tose laimingose vietose girdi valstiečius dainuojant nuo aušros iki sutemos Ar ankstyvą vasaros rytą išeidami šienapjūtėn, ar žiemą malkų kirsti, jie visuomet su daina - merginos kreipiasi į vyrus, o šie atsako.” “Apdainuojamas nustebimas ir džiugesys, sielvartas ir baimė - visi sielos išgyvenimai, kurie trunka tiek, kad spėtų tapti melodija. Viskas susilieja į didžiulę visumą - galingą kasdienybės epą”. Lyg paukščių čiulbėjimas girioje, saulei leidžiantis skamba bandą genančių piemenaičių dainos, prisodrintos vakaro ramumos. Lietuvių liaudies poezija - tai tarsi šydas iš laukinių rožių ir kvapnių šermukšnių, idilės ir pasakų spindesiu gaubiantis turtingą, vaisius brandinančią dirvą ir paslepiantis daugybę nelygumų ir trūkumų”. Nenuostabu, kad atgimėme dainuojančios revoliucijos tradicijoje.

K. Ruseckas (Kanuty Rusiecki) 1800–1860 “Pjovėja” (1844) ldmuziejus

Vaizdiniai kuriais nusakoma istorinė valstiečių buitis, aplinka, dėvėsena ar elgsena primena paveikslų galerijoje matytus vaizdus ar knygų iliustracijas. Mums sunku suvokti XIX a. apdainuotą lietuvaitės dailumą, bet svetimšalio akimis ji buvusi gražuolė: “blyškių pilkai mėlynų akių, šviesiais lininiais plaukais, lygiai nugulusiais ant kaktos”, ar “aukšta tamsiaveidė mergina švelniomis mėlynomis akimis, dailia tiesia nosimi ir tamsia nusvirusia ant nugaros kasa”, ar Ragainės moterys, kurios “pina kasą iš dešimties-aštuoniolikos sruogų, tas kasas tvirtai susuka ant galvos, išlenkdamos abiejose pusėse ir sutvirtindamos priekinius plaukus, lygiai nušukuotus atgal.” Apibendrinant išorinį grožį, nepamirštama ir vidinių atspalvių:Jauna lietuvaitė turi kažką ypatinga - drovų kuklumą, mergišką akiai malonų ankstyvo moters gyvenimo džiaugsmo raudonį.  Ją supa kažkokia giedra, šventa dvasios ramybė…” Taigi, romantišką merginų apibūdinimą papildo jo sutiktų vyrų aprašymas - “Aukšti, šviesaus gymio, sunkiai apibūdinamos pilkšvai gelsvos plaukų spalvos ir šviesių akių, jie visa savo esybe skleidžia kažkokį liūdną geraširdiškumą, paprastumą, sveikatą ir tvirtumą.”

Tautos identitetas buvo tarsi nufotografuotas tyrėjo akimis ir vaizdžiai perteiktas knygoje. Šiandiena mums skleidžia uždangą nuo išblukusiais paveikslais tapusio istorinės Lietuvos vaizdo, arba tuomet jau egzistavusios fotografijos užfiksuotų epizodų ir išlikusių nuotraukų fragmentų. Kiek tikrojo tautos charakterio, vertybių, nuostatų ir buvusios pasaulėžiūros išlaikėme iki šiandienos, ką paveldėjome, ką branginame? Ką verta restauruoti?

Ar tikrai viskas tik miražas? Mitas…užrakintas sename albume?

1897 metais A. Meyer Benedictsen rašė: Kiekviena šalis, kiekviena tauta didžiuojasi esanti didelių įvykių dalyvė, su entuziazmu sutinka civilizacijos pasiekimus, ir visi stebuklai, kuriuos pastaraisiais metais sukūrė žmogaus protas ir rankos, pasiekia tolimiausius kone kiekvienos šalis kampelius”…”Greitai bus sunku pasakyti, ar vitrina įrengta Londone, Kopenhagoje, Budapešte, Romoje ar Maskvoje.”

ir tarsi priešpastatė XXI amžiaus moderniam pasauliui taikomą mintį:…Matyt, čia susiduriame su giliu vidiniu pojūčiu, kad norėdami tinkamai auginti bendrus civilizacijos vaisius ir jais naudotis, tuo pat metu turime tvirtai stovėti ant savo žemės.”

Bet. Ar sentimentalioji mūsų praeitis, kurios daugelis neprisimename, nežinome, kartais net nenorime suprasti, gali susijungti su atkurtoje valstybėje susiformavusia mūsų tapatybe?

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (3) to “Archaiškumas ir modernybė”

  1.   Cijunas
    Gegužė 22nd, 2013 | 13:24

    Dėkoju už gražius žodžius. Gal įmanoma gauti knygos kopiją?

  2.   Marijus
    Gegužė 25th, 2013 | 10:49

    Labai įdomu būtų pavartyti skaitmeninę knygos kopiją.

  3.   elena
    Gegužė 27th, 2013 | 20:25

    Patikslinu duomenis, paieškokite, bibliotekos gal turi. Tiražas tik 1000 vienetų.
    Age Meyer Benedictsen Vilnius; Tyto alba, 1997. 276p. “Lietuva Bundanti tauta”.
    Age Meyer Benedictsen “Lithuania. The Awakening of a Nation. A study of the Past and Present of the Lithuanian people”. Cpoenhagen, 1924 (”Et folk, der vaagner. Kulturbilleder fra Litaven” 1895).
    “Jo nuopelnas, kad nubudusios ir kylančios Lietuvos aktyviausi talkininkai yra būtent danai. Belieka apgailestauti, kad apie šį žmogų Lietuva iki šiol tylėjo” - rašė knygos vertėja.
    Jau 1921 m. buvo pradėta ruošti dirva Danijos žemdirbystės centrų steigimui Baltijos šalyse, pradėtas ūkininkų nuomininkų projektas, Lietuvos valstybiniuose dvaruose jauni danai-agronomai turėjo įkurti pavyzdinius ūkius.
    Benedictsen knyga turėjo tapti savotišku Lietuvos tiltu į pasaulį, o tapo danų tiltu į Lietuvą. - rašoma konferencijos pranešimuose.
    Jo nuomone nuo įsteigtos “Aušros” galima buvo kalbėti apie budimo pradžią.
    Jis apdainavo Lietuvą “…kurios ūksmingose pakelėse priešais grubiai išdrožtą Nukryžiuotąjį klūpo žmonės. Lietuvos, kur besileidžianti saulė nuauksina galingą upę, panardina miškus raudonuose šešėliuose, kur piemenys kuria naktigonės laužus, o jų dūmai raitosi tarp garbingų ąžuolų, ir dainuodamos mergaitės pargena bandą…”
    “Jei lietuviai kęstų tik materialinius sunkumus, juos būtų galima sumažinti” - rašė filologas; “bet didesnė yra moralinė žala, kurią šie persekiojimo metai jau padarė…piktadariškos pastangos sugriauti lietuvių tautiškumą, taip pat ne didžiausia bėda. Tai galima ištaisyti nepaliekant dėmių žmogaus sieloje. Didžioji nelaimė - tautos “suvulgarėjimas” jai susidūrus su šiuolaikine civilizacija…Į lietuvių tautos gyvenimą geležinkeliu ir garlaiviais braunasi aplinkinis pasaulis…seni įpročiai ir papročiai nyksta, tiktai grubumo ir girtavimo nemažta”.
    S. Ramanauskaitė vertė jo mintį: “Ką galima laimėti esant pasaulio piliečiu ar įsitraukus į didelės tautos gyvenimą…kas prarandama aukojant tautiškumą, negrąžinsi. Dėl to įvyksta dvasinis lūžis, kurio pasekmes jaučia ne viena karta, o jam užgijus paaiškėja, kad nebuvo pasistūmėta nė per žingsnį, kuris būtų žengtas, jei ne tautybės pakeitimas”.
    …ir viltingai “tai viena iš tautų, kurios žodis skambės tame daugiabalsiame būryje, kuris po tamsos metų sukurs naująją erą”

Rašyk komentarą